Susimąsčiau apie žmogus gyvenimo prasmę, o vakar parodoje perskaityti žodžiai tobulai atsakė į mano klausimą: "Žmogus visą gyvenimą ieško savo namų". Taip, tiksliau ir nepasakysi. Vieni ilgimės tų tradicine prasme suvokiamų namų, kur būtų saugu ir ramu po sunkios darbo dienos sugrįžti, kiti - blaškosi po pasaulį, neriasi iš kailio, nerimsta, vaikosi nepatirtų kelionių, įspūdžių, ambicijų, karjeros..., tikėdamiesi taip rasti namus, iš kurių vėl norėtųsi pabėgti, paskui trumpam sugįžti ir vėl bėgti toliau, dar tretiems gyvenimo prasmė yra visais įmanomais būdais gauti buteliuką Starkos ir rymoti miške prie lauželio, butaforinėje namų ramybėje paskendus. Bet faktas tas, kad visi norime atrasti tą būseną, kuri būtų mūsų namai. Kur būtų gera. Kur lauktų mylimas žmogus, kur nereikėtų meluoti, apsimetinėti, galėtum drąsiai mesti lauk visas kaukes ir tvirtai žinoti, kad esi namuose, iš kurių niekada nesinorės išeiti. Linkiu visiems savo draugams, nedraugams, pažįstamiems ieškoti ir pagaliau rasti JUOS. Pavydžiu jau radusiems.

kai užauga sparnai

o kartais nuo drąsos iki baimės tik vienas milimetras

Aš.......... Tiesiog be žodžių. Ačiū jums, rašyk.

o dangus toks gražus gražus

Per gilus galvojimas - blogis, per didelis pasidavimas emocijoms - blogis, per tolimas svajojimas ir planavimas - blogis.. Tad kas gi mums belieka? Jei visi šie dalykai sunkina ir skaldo sielą. Geriau tada tiesiog ramus plaukimas pasroviui, nesigilinant, nesikapstant savy, gyvenimas "tik čia ir dabar", visiškas atsidavimas Aukščiausiojo valiai. O jo keliai nežinomi.

lūžta svajonės

Kartais susimąstau, ir ką gi man reiškia būti moterimi? Nuo pat vaikystės nebuvau tradicinė ir žinojau, kad tai, kas tinka visoms, netinka man. Visos tos moteriškos pareigos, atsakomybės ir pan. Ne. Mano širdis ištroškusi kažko kito. Aišku, kad meilės. Jos trokšta visi, gyvenantys šioje žemėje, taip jau gamtos patvarkyta. Bet ir toji pati meilė gali būti kažkokia tai kitokia. Nesivaikau valgių gaminimo, puodų, pampersų ir dulkių siurblių. Vietoj to rašau eiles, skaitau arba svajoju. Kažkas pasakys: ir kam tu tokia reikalinga? Kažkada šią frazę mestelėjo pagyvenusi kolegė. Už ką gi, po paraliais, kažkas turėtų tave mylėti? Už gražias akis? Oi.. Tada ir supratau. Taip, tokių moterų svajoklių nelabai kas vaikosi. Juk reikia darbinių mašinų, visureigių traktorių, kurios visus keturis kampus ir dar vyrą ant pečių temptų. Apsidairai, aplinkui - tik tokios moterys. Liūdna realybė. Galbūt kada nors suaugsiu, surimtėsiu, ateisiu į protą. Deja, laikas teka, o aš vis tokia pati. Gėlelė, princesė, nebrendyla, liaudies terminais šnekant. Pala pala.. O taip, aš tokia! Kodėl čia dabar aš taip pesimistiškai. Absoliučiai tikiu, kad yra būtent taip, kaip turi būti. Bėgančių metų neskaičiuoju, tiesiog žinau, kad jie atneša išminties ir neįkainojamų patirčių. Labiausiai save vertinu už tai, kad nebijau būti tokia, kokia esu, nesimaskuoju po dešimtimis kaukių, nevaidinu geresnės. Esu savimi. O išdrįsti būti savimi - taipogi menas. Tam reikia didelės drąsos. Ir įsiklausymo. O jūs jau įsiklausėte? Kas esate jūs?

įlipti į savo bokštą

pagaliau sulaukėme