atkaukši nugaros šaligatviais lyg sena padavėja
kreivai dažytom lūpom peroksidiniu suveltu kuodu
su praeities vaiduokliais varvančiomis akimis nuo vėjo
kuris įsismelkia į plaučių alveoles tampa nuodu
manajai būčiai nežinau ar šio pavasario sulauksiu
kas naktį pamažėle mirštu tie šalti senosios pirštai
apsivejantys kaklą paskutinįsyk mamyt pašauksiu
o vėjas toks gremėzdiškas viduj manieji bokštai virsta

yra gerai

Konkursai yra jėga!

tavyje telpa visos mano upės
ir lapkričio dangus už paukščio ryžto
pravirkus drugiui užmaršties ant lūpų
neleisk užmigti kad sapnai sugrįžtų

tavyje telpa visos mano upės
ir lapkričio dangus už paukščio ryžto
pravirkus drugiui užmaršties ant lūpų
neleisk užmigti kad sapnai sugrįžtų

savo merlinos

skleidžiasi erezijos

o tu stebiesi kažkada kilnodavos krūtinė
dabar toj vietoj rodos kur širdis turėtų būti
tik pakalnučių kvapas ir klejonė begalinė
ilgėjimasis tų kurie išblunka po truputį


*klejonė - klejojimas, kliedėjimas.

visi rašo apie lapes

iš dangaus krenta paukščiai