Penktadieniais man taip norisi pokštauti

Darau pertrauką

klaidžioju kaip ežiukas rūke

viensparnis angelas vienatvės,
pasviręs virš bekalbės ateities,   
dangaus didybės atsisakęs,
supynė kasą mergiškos vilties

Trumpi, tačiau stebinančiai elastingi ir talpūs
minties. Tokie eilėraščiai tiesiog priverčia sustoti
ir bent trumpam pamąstyti apie... Gyvenimą.


***
jei ištversi,
vartai atsivers,
ar dar norėsi išeiti

***
prisimenu vaikystės žmones -
žinojau, kad jie yra mano,
nežinojau, ar gražūs

***
širdies atsargos
mylimiesiems,
tik per juos ir sau

malšinamieji,
      įsigeriantys į
      pačius slapčiausius
      kūno vingius

išmoningieji,
      dėsningai
      atkartojantys
      gyvenimus laimingus

Kas pasakys, kodėl vis rašau ir rašau apie vaikystę? Galbūt todėl, kad ji neatsiejama nuo mano dabarties, nuo to, kokia esu, kokia buvau ir būsiu. Jokiu būdu nenorėčiau grįžti į tas dienas, kuomet gyvenimas atrodė nesuprantamas ir pilnas paslapčių. Mane džiugina dabartis. Tik ta nostalgija, tas noras atsigręžti... Jis nenumaldomas.

Pas mane pavasaris.

Tos moterys kaip tulpės
Siūbuoja, šoka, krykščia,
Sugundžiusios prigulti,
Jau dairosi, kur rykštės

Išsišakojau į mintis, jausmus ir siautulingą blaškymąsi.