Kas pasakys, kodėl vis rašau ir rašau apie vaikystę? Galbūt todėl, kad ji neatsiejama nuo mano dabarties, nuo to, kokia esu, kokia buvau ir būsiu. Jokiu būdu nenorėčiau grįžti į tas dienas, kuomet gyvenimas atrodė nesuprantamas ir pilnas paslapčių. Mane džiugina dabartis. Tik ta nostalgija, tas noras atsigręžti... Jis nenumaldomas.
2011-03-21 14:25
As labai daznai rasau apie vaikyste. Tai tarsi budas nors kazkaip vel grizti i tuos laikus, kai viskas buvo paprasta.
2011-03-21 13:26
Atgaiva sirdziai vaikystes prisiminimai, bet tu gali juos kazkiek kurti, o tai ir yra idomiausia.
Sukurti vaikystes prisiminimus.
2011-03-21 10:26
tai normali kelionės į save dalis. :)
2011-03-21 04:43
Vaikystė ne kepurė ir ne sijonas - jos nenusivilksi.
2011-03-20 13:51
O kai atsigręži į ją, tai ir rašai, beje kažkaip ir įdomu buvo kodėl tu vis ją prisimeni. Na, o tu tiesiog paneigi, kad vaikystes dienos laimingiausios. :)
2011-03-20 13:25
Pazistu si jausma.
2011-03-19 18:34
nenumaldomas, bet suprantamas.
2011-03-19 11:02
dažnai dabartis remiasi į praeitį