Melancholija

atkaukši nugaros šaligatviais lyg sena padavėja
kreivai dažytom lūpom peroksidiniu suveltu kuodu
su praeities vaiduokliais varvančiomis akimis nuo vėjo
kuris įsismelkia į plaučių alveoles tampa nuodu
manajai būčiai nežinau ar šio pavasario sulauksiu
kas naktį pamažėle mirštu tie šalti senosios pirštai
apsivejantys kaklą paskutinįsyk mamyt pašauksiu
o vėjas toks gremėzdiškas viduj manieji bokštai virsta