Liežuvis

Neapdairiai peržengiau dantų sieną
ir prarijau jos judrų liežuvį. Gyvena
dabar manyje kaip japoniška žuvelė.
Braižos į širdį ir diafragmą kaip į
akvariumo stiklą. Pakelia dulkes nuo
dugno. Ta, iš kurios atėmiau balsą,
stebeilijas į mane didelėmis akimis ir
laukia žodžio. O aš nežinau, kuriuo
liežuviu kalbėti su ja - pagrobtuoju ar
tuo, kuris tirpsta burnoj nuo sunkaus
švelnumo pertekliaus. /Zbigniew Herbert/