Toje Dzeržinskio gatvėje gyvenome šalia milicijos būstinės pastato. Pamenu, nubundu naktį - mama verkia fotelyje, kažkokie du svetimi uniformuoti vyrai stovi kambaryje, kalba, klausinėja... Dar tada nesuvokiau, kad tėvai nesutaria. Išsiskyrė gyvendami kartu. O kai mūsų namą nugriovė, gavo du atskirus vieno kambario butus tam pačiam daugiaaukštyje, naujame mikrorajone. Mamai buvo paaiškinta, kad jei turėtų sūnų, gautų dviejų kambarių butą. Ilgai dar po to galvodavau, ir kodėl aš ne berniukas - turėti SAVO kambarį būtų toooks kosmosas...