Apie tikrumą

Kaip ir kiekvieną rytą staigiu judesiu įsidedu akis,
Nusitinkuoju veidą, lūpas pabrėžiu ryškiu raudoniu, 
Lemputės šviesoje blausiai ryškėja sklastymas palei šaknis,
Prie durų prabėgom dar spėju ūgtelėti keliais coliais,
Išsiriečia keltis, blauzda lyg gulbės, eisena banguoja,
Kalbu įtikinamai, užliūliuoju klausančio budrumą,
Įkypas žvilgsnis veria mirtinai, o širdyje triumfuoja
Atsainus noras iškiliai pademonstruoti pranašumą.
Savo kambaryje, užuolaidas užtraukus, atsisėdu,
Atsigręžiu į tyliai drobėje gyvenančią mergaitę,
Į jos prigludusius sparnus, tolygiai išbraižytas pėdas,
Regiu, kaip skęsta vakaro alsavime visa, kas laikė