Liūdesys - keistas padaras, kartais taip nedėkingai įslenka į tavo sielą, įsitaiso kamputyje, ramiai sau dantis rakinėja ir tyliai juokiasi. O tu vis rideni ir rideni į tą statų kalną... Staiga šast, ir jo jau pėdos ataušusios. Ot, padūkėlis. Gerai, kad toks nekantrus, ilgam neužsilieka. Ir štai jau šypsena kutena lūpų kraštelį. Šviečia.
2011-01-24 11:44
Nereikia,kad užsibūtų :)) Tegu padūkėlis bėginėja kitur :) ir juokiasi, ir juokiasi...
2011-01-20 16:50
Svarbu tik, kad per ilgai neužsibūna :) O truputį paliūdėti sveika, siela išsigrynina ::)
2011-01-18 12:26
Kartais kankina tokia nostalgija liūdesiui...net šypsenos nepadeda:)
2011-01-17 12:17
Gerai, kad jis tox nenuorama ir tik neilgam lieka..
2011-01-14 12:20
Aha, toks jau tas liūdesiukas.
Kad dažniau šviestų, nei lytų! :)
2011-01-13 11:21
ačiū už šypsenas, kartais jų trūksta
o kartais trūksta vien tik jų ;))