Einu pasivaikščiosiu po Bergeną.

Geriau atsijungsiu.

Ai, ką čia šūdą, panele, kalbėti.

Jau žinau, kur norėsiu gyventi ateityje - Alesundoje.
Jau pats pavadinimas man sukėlė minčių apie juodaplaukę ilgakoję italę.
O kai pamačiau, tai pavadinimas puikiai atitiko tikrovę. Miestas prie pat Norvegijos jūros, fiorduose išsimėčiusiose salose, ir net mini Venecija su namais, išdygusiais iš vandens, ir kanalais yra.
Į aukštą, laibą, kaip italės kūnas, kalną kyla balti nameliai, tartum perlamutrinės sagos ant merginos suknelės.
Įsimylėjau Alesundą. Parašysiu tau dainą, ne serenadą, o mano itališka mergele.

Kvitfjelas.
Viešbutis kalnuose. Pro mano langą atsiveria vaizdas į slėnį, esantį apačioje, su vos įžiūrimais namais, upę, vingiuojančią tolyn, priešais kitą mažesnį kalną su viešbučio pastatais, šone dašinėje dar aukštesnis kalnas, apaugęs eglėmis lyg spygliais.
Naktį griaudėjo ir žaibavo. Ryte pažadina besiganančių avių varpelių tilindžavimas. Prieinu prie lango. Šviečia saulė, debesys apačioje uždengia slėnį ir upę. Jų nėra. Lieka tik kalnai ir tai, kas šalia.

Nusprendžiau pradėti naują kūrinį. Ilgai bėgau nuo tos minties, nuo to siužeto, bet šiandien laisva diena, neturiu ką veikti, esu toli nuo didmiesčio, kažkokiam kaime netoli oro uosto, sušiktam motelyje, tad kodėl nepabandžius? Visada galėsiu pasakyti: sorry, kad nepavyko, bet aš bent pabandžiau.

Iš šnipų gyvenimo: agentas nr. 47695 plius minus dar keli skaičiai.
Bet jokiu būdu ne 007.
Toli iki jo.

47695 ar kažkaip panašiai.

Padariau klaidą.

Gyvenimas vyksta visur. Net ir Mėnulyje.