Taip atsitiko, kad pateko Svoločius netikėtai į Gedimino prospektą. O ten mugė, taip pat ir knygų. Labai lėtai perėjo Svoločius visų leidyklų palapines, ieškodamas savo raštų.
"Turbūt dar neišleido", - galų gale susiprotėjo rašytojas ir nusiminęs paliko šventės vietą.

Šioje svetainėje pastebėjau dviejų tipų vartotojus: svoločiai ir visi kiti.

Lietuviai dažnai perdėtai apsimeta šventesniais už, vaizdžiai tariant, gulbę. Tarkim, kaip velnio dievagojasi biją keiksmažodžių, bet apsisukę buityje arba neviešai keikiasi. Tokie jau jie yra.

ką nors padarius, kitą dieną gailėtis.

Gyventi Lietuvoje yra katalikiška.

Kartą atėjau į biblioteką, o ten ant sienų tokie keiksmažodžiai, kad susigėdęs apsisukau ir puoliau bėgti. Bibliotekininkė mane vijosi, bet buvau greitesnis.

Nekreipdamas dėmesio į kritišką katės įvertinimą Mažasis Princas nulėkė prie kaimynų namo ir ilgai nesvarstęs, ar ne per ankstus metas, pabeldė garsiai tris kartus. Iškart išgirdo piktą misis Prakčer balsą ir tik tada pagalvojo, kad amerikiečiai greičiausiai dar miega, juk Amerikoje laikas skiriasi nuo Marso nežinia kiek valandų. Beliko tik melsti, kad duris atidarytų drovioji misis Siuzana arba bent jau rimtasis Deividas Prakčeris, bet apie tą, kuri ir atidarė duris, Princas net ir nepagalvojo. Tai buvo Vjen, pilnas vardas Vivjen.
- Atėjai mane pabučiuoti? - sutrikusiam vaikui drėbė mergaitė.
- Ne, ką tu, ir nepagalvojau, - ėmė gintis Princas.
- Kodėl nepagalvojai? Gal tu gėjus?
- Kas yra gėjus?
- Neapsimesk, mačiau kaip glamonėjaisi su tuo pilotu. Jis tavo boyfrendas?
- Tikrai nesuprantu, ką tu čia kalbi, - po truputį atsitokinėjo Mažasis Princas. – Aš atnešiau tavo mamai himno tekstą.
- Tai tu negalvoji su manimi bučiuotis? – toliau varė savo Vjen.
- Ne, ką tu, iš kur tu ištraukei? – įsmeigė akis į mergaitės blauzdas Princas. – Kai norėsiu bučiuotis, tada taip ir pasakysiu.
- O man visai ir nereikia. Mažius.
- Gerai, gal galime vakare susitikti už ano akmens ir aš tave pabučiuosiu. Tikrai, dabar kai pagalvojau apie tai, tai irgi užsimaniau.
- O kodėl ne dabar? – pamaiviškai spaudė Vjen.
- Bet gi mes dar beveik nepažįstami. Na, gerai, jei taip nori, - ir linktelėjo jos pusėn, bet durys prieš pat nosį užsidarė.
Buvo labai keista, jis net pamiršo savo himną. Vivjen su juo flirtavo. Jis nežinojo, ką šis žodis reiškia, bet suprato, kad būtent šiai situacijai jis tinka.

Geriausiai  žinoma  Karoliui buvo  Berlyno  siena.  Tai buvo topų topas, sienų siena.  Per visas istorijos pamokas, žinių laidas buvo kalama ir kalama - Berlyno siena,  Berlyno sienos griuvimas,  naujas posūkis pasaulio istorijoje,  kertinis  taškas  politinėje  priešpriešoje.  Dar Karolis žinojo ilgiausią pasaulyje sieną – Didžiąją kinų Sieną.  Jos ilgis siekė beveik tūkstantį kilometrų. Lygiai tiek, kiek nuo namų iki Berlyno.
Bet labiausiai jam patiko Pink Floyd’ų  “Siena”.  Apie ją  sužinojo  visai neseniai, per vieną iš paskutinių susitikimų su tėvu. Jie susitikdavo dažniausiai  kartą arba du per tris mėnesius, kai  tas grįždavo iš reisų po Europą.  Jis ir atvežė iš ten, iš Berlyno, sūnui  originalų kompaktinį diską. Dvigubą. Ir papasakojo, kad tais laikais, aštuoniasdešimtaisiais, tai buvo kiečiausia muzika. 
Dar Karolis matė nematomą sieną, kuri ketverius ar penkerius metus skyrė tėtį  ir mamą. Jie nebuvo išsiskyrę, bet ir negyveno kartu.  Tai yra, tėtis negyveno su jais.  Bet apie tai Karolis stengėsi negalvoti.
Negalvoti jam padėdavo spoksojimas į sieną. Tada  viskas aplinkui išnykdavo, mintys išskrisdavo,  jausmų nelikdavo, jie tarsi ištirpdavo, ir viduje jis jausdavo nebent malonų šaltuką. Ta būsena kartais trukdavo  ilgiau nei valandą.
Bet šiandien jis pats įveiks naują, iki šiol nepažintą sieną, įsibraus į Giedrės kūną. Žinojo, kad kelią jo draugui pastos nekaltybės siena.

Kad šios dienos budėjimas bus ypatingai sunkus, Renatas Požėla suprato jau po pirmo skambučio: Budėtojas klauso.
Geležinkellio gatvėje ant namo numeris penki iki šiol dar nekabo valstybinė vėliava, - sprendžiant iš skambinančiojo balso, tai buvo pagyvenęs pilietis, be to, dar aiškiai susijaudinęs, todėl Požėla nusprendė būti kiek galima taktiškesnis.
Ant kurio, sakote, namo? - jis, žinoma, žinojo, kad ant penkto, bet derėjo visokiais perklausimais bandyti pašnekovą „prigesinti“.
Ant penkto, Geležinkelio gatvėje, - priešingai, nei norėjo budėtojas, skundikas ėmė karščiuotis.
Aišku, - nors Renatui visai buvo neaišku, ką daryti toliau. - Ačiū už pranešimą.
Ką jūs ruošiatės daryti? - neatlyžo pilietis.
Išsiųsime ekipažą. Pasakykite savo pavardę, - perėjo į puolimą Požėla.
O kam jums? Aš tik pranešiau. Negaliu taikstytis su netvarka. Jūs turėtumėte nedelsiant reaguoti į pranešimą, - ir padėjo ragelį.

Buvo tik aštunta valanda ryto.
Donatai, - pašaukė jis eilinį, pavardės neprisiminė, - o ant mūsų fasado jau kabo vėliava?
Ne, o kas ją kabins? - linksmai atsakė vaikinukas.
Paimk iš sandėliuko, ten ir kopėčios yra, ir pats prikabink, - griežtai nutraukė linksmybę Renatas.
Tu rimtai? - dar pasitikslino Donatas, ir pamatęs susiraukusį savo viršininko veidą pakilo nuo stalo.
Alio, budėtojas klauso, - vėl teko atsiliepti.
Tai jūs jau išsiuntėte ekipažą? - nerimo tas pats pilietis.
Kokia, sakėte, jūsų pavardė? - atkirto Požėla ir ragelyje vėl pasigirdo trumpi pypsėjimai. 

Neregys ėjo Pylimo gatve, kartkartėmis pabaksnodamas lazdele į grindinį, kol įkrito į atvirą kanalizacijos šulinį. Niekas to nematė. Balta neregio lazdelė liko gulėti ant grindinio. Po kurio laiko ją pastebėjo kažkoks praeivis, apsidairė, pakėlė ir nuėjo, nešinas  neregio lazdele.

Tos laidotuvės siutino Signatarą. Juk jo kolega mirė prieš tris dienas, kodėl būtinai reikėjo tempti iki šiandienos, negalėjo palaidoti vakar? Užsigeidė ypatingos garbės – laidotuvių kartu su valstybės švente. Žinoma, giminaičių noras yra suprantamas, bet jis negali persiplėšti perpus ir būti iškart dviejose vietose vienu metu. Jis renkasi iškilmingą posėdį Seime, ir tegul kaltina jį kuo nori, bet kitaip jis nesielgs.
Tas miręs kolega, aišku, buvo artimas ir atsidavęs jam bendražygis, bet negalima gi šitaip – atitraukti jį nuo galimybės pasisakyti Seime. Juk tų pasisakymų gal jau nebe daug ir liko, vienas du. O prie kapo – kas jo klausys prie kapo, bus gal vienas žurnalistas, gal viena kamera, ir viskas, kam jis kalbės, varnoms, tiems giminaičiams? Ir ką jis pasakys prie kapo? Kad buvo geras pilietis, atsidavęs tėvynei patriotas, tai šitą bet kas gali pasakyti. Juk nekalbės prie kapo apie šiandieninę situaciją valstybėje, apie pavojus ir klastą, slypinčią šiandieninės valdančiosios koalicijos veiksmuose; šis pasisakymas yra skirtas Seimui, valstybės svečiams ir plačiajai visuomenei, kuri stebės iškilmingą posėdį per televizorių. Vat taip.
Ir Signataras toliau ruošė save šventei: karpė ūsus, šukavo negausius plaukus ir rinko kaklaraištį prie tamsaus kostiumo.

Julius Janonis visą rytą neturėjo progos padėti telefoną, skambučiai vijo vienas kitą vos pasibaigdavo eilinis pokalbis.
- Taip, dvyliktą valandą prie Katedros.
Diena žadėjo staigų proveržį Juliaus karjeroje. Tai ne juokdarys Murza, kurio atviras fašistavimas buvo pasmerktas dar net neužgimęs. Aišku, Janonis buvo visai ne prieš fašizmą, ypač tą jo dalį, kurioje pasisakoma už švarią rasę, tvarką ir drausmę valstybėje. Bet visa tai juk galima pridengti nekaltu lozungu - „Lietuva lietuviams“, ir tada prikabinti nusikalstamus siekius Tautinio jaunimo organizacijai darosi keblu. Arba neįmanoma.
Kaip toli praeityje liko Juliaus panko etapas, neatnešęs jokios bent kiek apčiuopiamos naudos jo biografijai. Tiesą sakant, dabar Julius Janonis šiek tiek net gėdijosi tos anarchistinės, destruktyvios praeities dėmės ir stengdavosi apsimesti nepažįstąs nieko, jei ir tekdavo susidurti su kuo nors iš tų laikų akis į akį.
Ir vėl skambutis.
- Ne, jokiu būdu, Zurofas tik to ir laukia. Jokių žydų, tik „Lietuva lietuviams“. Daugiausia. Ir pasirūpinkit, kad nebūtų provokatorių.
Janonis buvo tikras, kad pasiruošė tinkamai.

- Aš prašau tavęs, neik.
- Nepyk, Mindaugai, aš turiu ten būti.
- Po velnių! Tada bent neišlįsk į viešumą. Labai prašau.
- Bus matyt. O ko tu ten eini? Negi negali vieną kartą suprasti, kad tau su jais nepakeliui.
- Aš už Lietuvą, Dovydai, turiu būti su lietuviais. Myliu tave, iki.
Ir nutraukė pokalbį, nes keli draugai, stovintys atokiau, jau ėmė žvalgytis į jį – su kuo jis ten kalba. Pamatęs jų akis, Mindaugas suprato, kad paskutinius žodžius pasakė per garsiai ir buvo išgirstas. Reikėjo velniškai gero pasiteisinimo, tad priėjo prie draugų su plačia šypsena ir nerūpestingai tarstelėjo:
- Brolis Raseiniuose, vis jaudinasi.
Draugai su palengvėjimu atsiduso, tik Vytenis Žliauka nusistebėjo:
- Tavo brolio vardas Dovydas?
- Taip, o kas čia tokio?
- Maniau tai žydiškas vardas.
- A, Mindaugai, ar tik ne žydelis būsi? - pasigavo progą amžinai pasišaipyti Ernestas Kalbaris.
- Eik tu, - tiek teatkirto Mindaugas ir lengvai stumtelėjo išsiviepėlį.
Katedros aikštė sparčiai pilnėjo ir jie vis dažniau ir dažniau sveikinosi su bendražygiais, o galop ir suvisam išsiskirstė į naujas grupeles. Mindaugas lengviau atsikvėpė. Reikia būti atsargesniam.

Diena buvo šalta, anaiptol ne pavasariška, kaip buvo galima tikėtis iš vasario mėnesio pasirodymo. Priešingai – to, ko nepadarė žiema su vasariu, nusprendė pasismaginti kaip sena kekšė su jaunėliu kovu, įsikibo į jį lediniais nagais ir leidosi velkama pažeme per visą šalį nuo jūros iki Gedimino bokšto papėdės.
Tokią dieną negaila buvo palikti tėvynę, ji, regis, tyčia stengėsi rodytis atšiauri, nemiela ir bejausmė. Visur šalta, bet tėvynėje šalčiausia, pagalvojo Ingmaras Keleras, sėdėdamas taksi automobilyje ir spausdamas prie krūtinės piniginę su smulkiais angliškų svarų banknotais, kurių, žinojo, prireiks išlipus iš lėktuvo: autobuso bilietui pirkti, po to metro ir pan. Deja, draugas pasitikti negalės, jam darbo diena, nors ir sekmadienis, bet jei vadovausis atsiųstomis nuorodomis, neturėtų pasiklysti, o raktą nuo buto ras laiptų aikštelėje po vazonu ant palangės. Viskas paprasta. Taip sakė jam Dominykas. Sudie, prakeikta Lietuva!

Renatas Požėla jau rimtai ėmė nervintis. Įvykiai vijo vienas kitą. Negana, kad tas idiotas privertė jį išsiųsti vienintelį savo pagalbininką Donatą (kaip ten jo pavardė?) į Geležinkelio gatvę pakabinti vėliavą, kurią tik ką pakabintą prie komisariato  teko nukabinti ir dėl šventos ramybės paaukoti tam nelemtam namui numeris penki (gal vakare pavyks ją vėl susigrąžinti? –, neprarado vilties Požėla), tai dar pasipylė visokie pranešimai apie buitinius konfliktus: kažkas su kažkuo susimušė, kažkur buvo išdaužtas mašinos stiklas, kažkur per garsiai grojo muzika ir panašiai. Į visus karštus taškus jis neva siuntė ekipažus.
Kas, sakot, nutiko? Išprievartavo? Gerai... ne, aišku, negerai, tik sakau, gerai, kad pranešėt. Keliese prievartavo? Tikrai? Gerai, siunčiu ekipažą.
Tų ekipažų išvažiavo jau dvylika. Kai kurie skambindavo ir klausdavo, kodėl taip ilgai niekas neatvyksta, o kiti arba kantriai laukė, arba savo problemas išsprendė patys.
Pagaliau parsirado Donatas (prašyti priminti savo pavardę Požėlai buvo nejauku, nežinia, ką tas pagalvos, todėl nusprendė vėliau rasti jo duomenis budėjimo žurnale) ir Renatas jau ketino jį siųsti į piceriją už kampo parnešti didelę „Margaritą“ su česnakiniu padažu, kai vėl  suskambo nelemtas telefonas.
Budėtojas klauso.
Čia policija?
Taip, juk sakiau. Kas atsitiko.
Mano senelis nepareina. Prieš dvi valandas išėjo ir dar nėra.
Jūs ką, neturit ką veikti, ar sumanėt pasišaipyti iš policijos? Renatas nejuokais supyko ir konetrenkė ragelio, bet...
Jūs palaukit, neskubėkit, aš tuoj viską paaiškinsiu – jis aklas.
Senelis?
Taip, jis aklas. Ir išeina pasivaikščioti čia pat po Pylimo gatvę, tris šimtus žingsnių į vieną pusę ir tiek pat atgal. Tai trunka tik pusvalandį, o dabar jo nėra jau dvi valandos ir dešimt minučių. Aš pati esu neįgali, judu tik su vežimėliu. Bet viena išvažiuoti negaliu. Mane po pietų išveža senelis.
Tas aklas?
Taip.
O kodėl dabar jis jūsų neišvežė?
Rytais šalta ir jis manęs tokiu metu neveža, tik po pietų, kai oras būna įšilęs.
Nieko nesuprantu. Tai kokio velnio jis rytais vienas eina? Ir dar aklas, - Požėla pažvelgė į išsižiojusį iš nuostabos Donatą. Velnias, kokia jo pavardė.
Taip jis mankštinasi. Aš sakau, kad neitų, bet jis neklauso.
O tai jūs taip dviese ir gyvenate? Niekas jums nepadeda?
Mano tėvai žuvo, aš likau vežimėlyje, o senelis apako dar prieš dešimt metų. Na, ateina, kartais iš tarnybų, prieš šventes. Štai ir šiandien gal ateis. Bet, iš esmės, mes gyvename dviese.
O kiek tau metų?
Man devyniolika.
Tu velnias, - norėjo riebiau nusikeikti Renatas, bet laiku pakeitė žodžius. - Gerai, mes tuoj atvažiuosim. Atsiųsiu ekipažą. Koks adresas? Tu, Donatai, lėk. Čia už kampo. Grįždamas nepamiršk man didelę „Margaritą“ prigriebti. Čia ne jums. Tuoj atvyks mūsų patrulis. Jam viską paaiškinsit. Kokia pavardė? - Požėla aiškiai sumišo. Donatas stebeilijosi į jį. - Jis parodys jums savo pažymėjimą. Nebijokit. Toks aukštas, gražus vaikinukas.

Tai buvo neįtikėtina, jis padarė ją, jokios abejonės. Ir kraujas ant paklodės buvo to įrodymas. Vis gi, ji buvo nekalta, kaip jis ir tikėjosi, Berlyno siena griuvo. Jie gulėjo jos tėvų plačioje dvigulėje miegamojo kambario lovoje, ir ta lova žymėjo jos gėdą, jos pasidavimą Karolio spaudimui, ir tai buvo jėga. Tai buvo pergalė. Kol kas didžiausia vaikino gyvenime. Vaikino, kuris viso šito neturėjo: darnios šeimos ir dvigulės lovos, ir net miegamojo kambario. Jų bute tebuvo du kambariai: vienas pereinamas, kuriame miegojo jis, ir kitas mažesnis, mamos.
Giedrės Požėlaitės tėvas buvo kažkoks svarbus policijos šefas, bent ji taip kalbėjo, o motina irgi kažką veikė Seime. Dabar jų abiejų nebuvo namie, ir Karolis atsipūtęs mėgavosi patirtu malonumu. Taip, Giedrė buvo puiki mergina, bet  jis nebuvo jos įsimylėjęs, ir net dabar po visko  nejautė jai ypatingo švelnumo, jautėsi suteikęs tai, ko ji galų gale ir norėjo (juk ne šiaip sau  pasiūlė būtent  savo namus, kai tėvų nebus), ir ne daugiau. Jokių įsipareigojimų, jokių pažadų. Tiesiog buvo smagu gulėti ir nejudėti lovoje, kurioje dar šįryt vartėsi policininkas ir jo kekšė žmona ir kurioje jie vėl vartysis ateinančią naktį, neįtardami, kad jų meilės guolis buvo išniekintas Karolio Žemaičio, jų dukrelės bendraklasio, kurį per vieną tėvų susirinkimą bandė auklėti tas pasipūtęs faras. Gulėti ir jausti, kaip rangosi iš pasitenkinimo jų kekšė dukra, kurią jis po kelių valandų galbūt paliks visam laikui.

Po kurio laiko Mindaugas pamatė aikštėje Julių, jų dvasinį vadą, judėjimo tėvą, ir neišmatuojama pagarbos ir atsidavimo banga užliejo krūtinę. Aplink Janonį iškart susibūrė entuziastingai šurmuliuojančių jaunuolių minia, ir Mindaugas matė, kaip sunkiai, bet kartu labai patenkintas tuo dėmesiu, skynėsi kelią vadas į aikštės vidurį. Įpratęs vertinti visus vyrus dešimtbalėje sistemoje, Mindaugas negalėjo jam skirti daugiau kaip vieną balą: žemas, apystoris, nuplikęs, reta barzdele, bet jo pasisakymai, debatai televizijos laidose patriotine tema darė didelį įspūdį vaikinui iš nedidelio Lietuvos miestelio. Visa Tautinio jaunimo retorika buvo prie širdies Mindaugui ir tik nepakantumas homoseksualams vertė jį susigūžti savyje. Jų nuostatos teigė, kad šis reiškinys nebūdingas lietuviams ir kad tai mūsuose atsirado dėka vakarų kultūros ir mentaliteto invazijos, atsivėrus geležinei uždangai. Per vieną sueigą kažkoks bernelis iš lituanistikos instituto jiems porino, kad niekur lietuvių literatūroje nėra prasitarta apie lietuvių lytinius iškrypimus; apie girtuoklystę, svetimoterystę – taip, yra, bet apie vyrų santykiavimus tarpusavyje – nėra; net Donelaitis savo „Metuose“ šito reiškinio neaprašo, o juk aprašė iš esmės viską, kas dėjosi lietuvių buityje ir papročiuose. Iš to tas bernelis darė tokią išvadą: homoseksualizmas yra žydų ir nešvarios rasės asmenų atvežtinis produktas, kuris gali būti  išnaikintas tik kartu su šitos prekės komivojažeriais.
Savo vyrų vertinimo sistemoje Mindaugas tą bernelį įvertino devyniais, bet prasitarti kam nors apie tai, jis, žinoma, negalėjo.

Išsimiegoti Zurofui šią naktį nepavyko. Vartėsi vartėsi ir tik apie ketvirtą užsnūdo, bet miegas buvo neramus, ir devintą jis nustojo kovoti su savimi nutaręs, kad Lietuva tokia šalis, kurioje normalus pilietis negali išsimiegoti, dėl to kalta nepakeliama kaltės našta, slegianti kiekvieną šios žemės pėdą.
Papusryčiavęs viešbutyje išskubėjo į šaltą ir nesvetingą žydams lietuvišką pavasarį-žiemą Vilniaus gatvėse. Ėjo skubėdamas, kad sušiltų, ir su neapykanta žiūrėjo į visur iškabinėtas Lietuvos vėliavas.
Kažkurioje gatvėje pamatė būrelį žmonių, susispietusių prie kanalizacijos šulinio, ir pagalvojo:
Netoli nuo šūdo nuėjote, kaip buvote mužikai, tokie ir pasilikote.
Gedimino prospektas, paskui Katedros aikštė, kurioje dar buvo tik nedideli būreliai tautiškai nusiteikusio jaunimo, Pilies gatvė iki Rotušės ir vėl atgal. Efraimas šiek tiek sušilo, bet blogos nuotaikos tai nepataisė, visur buvo žymu valstybinė šventė ir šioks toks pilietinis sujudimas.
Prakeikti žydšaudžiai, mintyse ištarė Zurofas, dar jums visa tai atsirūgs.


Ir oras toks šūdinas, toks nelietuviškas, atrodo, kad Maskva tyčia užleido ant mūsų Nepriklausomybės šventės tą Sibiro šaltį. Signataras muistėsi ant galinės Seimo automobilio sėdynės, stebėjo negausius ir, kaip jam atrodė, nepakankamai šventiškai nusiteikusius piliečius ir keikė mintyse parsidavėlius komunistus, kurie vaidenosi jam kiekviename susirūpinusio praeivio veide.
Kažkurioje gatvėje, atrodo, tai buvo Pylimo gatvė, žmonės kažką veikė prie atviro kanalizacijos šulinio. Jų buvo gal penkiolika. „Labai keista“, pagalvojo Signataras, „tokią dieną“.
Pikčiausia, kad niekas nesigręžiojo jo pusėn, nors Signataras ir laikė prispaudęs savo barzdelę prie stiklo, tikėdamasis galvos linktelėjimu pasiųsti tautiečiams pasveikinimą šventės proga.
„Nedėkingi mužikai,“ - galop nusivylė jais Signataras ir įtraukė savo mažą galvutę į kailinę  palto apykaklę.

Žmonės prieidavo ir nueidavo. Pakalbindavo, pakalbėdavo tarpusavyje ir nuskubėdavo kitur.
Pirmas jį pastebėjo kažkoks pensininkas.
- Ei, ar ten kas yra?
- Tai negi nematai, gal tu aklas?
- Tamsu ten, - pasiteisino pensininkas, - kur jau ten įžiūrėsi.
- Yra. Dabar jau žinai.
- Geriau padėtum ženklą, jei dirbi, nes gali kas įkristi. Einu į policiją pranešti apie nepakabintas vėliavas ir, žinok, apie tave pranešiu, kad taip neatsakingai elgiesi.
- Bet aš...
- Taip taip, pamatysi, nubaus tave.
Ir nuėjo. Už kelių žingsnių sustojo ir kažkam energingai ėmė aiškinti, kokie neatsakingi tie avarinės tarnybos darbuotojai. Girdėjosi, kad ten verda gan karšta diskusija. Paskui ji priartėjo prie šulinio.
- Kad bent dangtis būtų, galima būtų uždengti, - pasakė senyvas moteriškas balsas.
- Kaip jį uždengsi, jei žmonės ten dirba, - paprieštaravo vyriškis prarūkytu balsu. Į šulinį dvelktelėjo stiprus tabako kvapas.
- Vyrai, pasistatykit tvorelę ar ženklą, jei dirbate, - tai buvo jauna skardžiabalsė moteris.
- Aš vienas, - atsiliepė aklasis. - Aš nedirbu.
- Tinginys, - tai buvo senyvos moters balsas.
- Cha, - nusistebėjo prarūkytasis, - tai kokio velnio tą šulinį laikai atidengtą?

Dovydas studijavo žurnalistiką. Buvo dvidešimt vienerių. Su Mindaugu susipažino visai neseniai, per Valentadienį. Sužinojo, kad tas paliko gimtuosius Raseinius, nes nedideliame miestelyje buvo neįmanoma nuslėpti, kad merginos jo nedomina. Todėl ir atsibeldė į sostinę. Susitiko jie kine „Akropolyje“. Taip atsitiko, kad Dovydas pavėlavo į seansą ir matė tik šviečiantį eilės numerį, o vietą bandė atspėti paklausdamas: „Čia laisva?“, į ką sportiškos išvaizdos jaunuolis atsakė „taip“. Tuščių vietų toje eilėje dar buvo dvi, ir Dovydas ištikrųjų nežinojo, ar sėdi savoje, bet tai jau buvo nesvarbu, kaimynas jį žiauriai domino. Tas po kurio laiko dar atkišo pakuotę su kukurūzais ir Dovydas su džiaugsmu priėmė pasiūlymą. O paskui ir pats uždėjo ranką ant gėrimo indo, klausiamai žiūrėdamas į geradarį. Geradarys linktelėjo sutikimo ženklą ir jie gėrė iš vieno šiaudelio.
Bet Dovydas buvo įvairiapusis, susitikinėjo ir su merginomis, tad gyventi su Mindaugu nesutiko, be abejo, neatskleisdamas tikros priežasties. Jį kiek stebino Mindaugo naivumas, nemokėjimas gudrauti, provincialumas, o netašytumas netgi vertė jaustis nesmagiai. Mindaugas nieko nebaigė, išskyrus amatų mokyklą, ir dirbo betonuotoju. Aišku, pinigų užsidirbdavo užtektinai, nuomojosi jaukų butuką Lazdynuose, bet visiškai nieko neskaitė, nebuvo teatre ir, kai Dovydas pavadino juos abu Dovydu ir Galijotu, nes Mindaugo pavardė Galiautis, jam šis mitinis duetas nebuvo žinomas, teko išsamiai pasakoti visiems žinomą pasaką.
Dovydas dažnai publikuodavo internete savo straipsnius apie toleranciją, žmogaus teises. Mindaugas jų nesuprasdavo arba apsimesdavo, kad jie jo nedomina, bet prieš kelias dienas jie nejuokais susikibo: Mindaugas aršiai užsistojo tautinį jaunimą, kurį į miltus sudirbinėjo Dovydas. Nieko nepadėjo Dovydo aiškinimai, kad tas judėjimas maskuoja nepakantumą kitataučiams, yra diskriminacinis, turi visus rasizmo ir antisemitizmo požymius, galop, neabejotinai krypsta į fašizmą.
- Agresyvumas akivaizdus net jūsų atributikoje – skustos galvos ir kerziniai batai. O jau retorika - tai net gėda klausytis. Jei išvestume dvi tieses iki begalybės, kažkuriame taške jūs  susijungsite, būsite susitapatinę su naciais ir visi postulatai bus tapatūs fašistų lozungams. „Lietuva lietuviams“ yra ne kas kita, kaip „Deutsches überalles“.
Mindaugas neleido jam užbaigti, įsisiurbė į lūpas, ir po kelių akimirkų jie jau nusiplėšinėjo nuo savęs drabužius.
Beje, skaitydami komentarus po straipsniais, jie dažnai aptikdavo tokius, kuriuose su pasigėrėjimu ir pavydu buvo aptarinėjama autoriaus išvaizda (kai kurie tiesiai drėbdavo: „gėjus“), ir Mindaugas tada savininkiškai glausdavo Dovydą prie savęs, o tas atlapaširdiškai leido anam taip manyti.

Oro uostas knibždėte knibždėjo išvykstančiųjų. Didžiuliai lagaminai ir jų kiekis piršo mintį, kad beveik visi arba bent dauguma, visam laikui, kaip ir Ingmaras, palieka Lietuvą. Keleras padėkojo taksistui, kuris privežė jį prie pat terminalo durų, ir paliko gausius arbatpinigius. Taksistas dar kartą pritarė jo pasirinkimui palikti šitą „šūdiną“ šalį ir pasišalino su savo Opel Zefyra. Ingmarą visa tai nuteikė gerai, buvo smagu žinoti, kad esi ne vienas, kurį  gimtinė išspjovė iš savo namų.
Užsipisk dabar, Mykolai, su savo Kubiliumi, ir nesakyk, kad viską galima pasiekti ir čia, Lietuvoje. Nieko čia negalima pasiekti, jei nesi įžūlus, nesibrauni per galvas ir kantriai lauki, kada tave pastebės. Ypač jei nesi modelinės išvaizdos, o tiesiog eilinis, neišsiskiriantis tipas. Metras septyniasdešimt, svoris septyniasdešimt, plaukai šviesiai pilki, kaktoje ir visai jų nėra, veidas suraitytas kaip gydytojo parašas ant recepto.
Ir nesvarbu, kad tu buvai geriausias studentas, nes turėjai aibes laiko mokytis, kadangi nesikraustei iš lovos į lovą (tavęs į tas lovas niekas nekvietė), kaip tą darė kambariokas Mykolas, kuris iš tikrųjų net ir neturėjo teisės vadintis kambarioku, nes nemiegojo tame kambaryje ir keturių naktų per pusantrų metų, o paskui galiausiai iš viso dingo iš Lietuvos, metęs universitetą, ir pasirodė tėvynėje po trejų metų iškart ministro pirmininko patarėjų komandoje.
Ingmaras Keleras gi dulkinosi vienoje Finansų ministerijai pavaldžioje įstaigoje, jauniausio mokslinio bendradarbio pareigose, iš tikrųjų darydamas įvairiausių skaičiavimų suvestines, diagramas ir kreives, ir tikėtis bent kokio paaukštinimo galėjo nebent po šimto metų.
Todėl jis čia, todėl jis laukia lėktuvo, todėl jis niekada nesugrįš.

Eisena nuo Katedros pajudėjo Gedimino prospektu. Ją sudarė gal keli šimtai jaunuolių. Mindaugas laikė rankose įbruktą plakatą „Lietuva lietuviams“, kuris leido jam netrukdomai žvalgytis į kitus eisenos dalyvius. Buvo keista matyti šalia savęs ryžtingus ir agresyvius veidus, o juk tik neseniai jie juokavo, buvo linksmi ir atsipalaidavę. Daugelis buvo visai arba iš dalies nusiskutę galvas, dėvėjo maskuojamos medžiagos kelnes arba striukes ir visa ši sukarinta minia kėlė baugų šiurpulį. Jis prisiminė Dovydo žodžius apie nacius, neapykantą kitataučiams ir neišvengiamą tokių judėjimų agresiją kitų žmonių atžvilgiu. Dabar jis pats buvo tos agresijos dalimi, milžiniško dėmėto tanko, lėtai judančio Gedimino prospektu, sraigteliu. Bandė šypsotis šaligatvyje stovintiems praeiviams, bet matė tik jų smerkiančius nebylius žvilgsnius, todėl galiausiai nubedė akis sau po kojomis.

Galiausiai jie su Karolina surado jos senelį, bet teko nemažai paplušėti: kol ištempė jos vežimėlį, nes liftas kaip tyčia buvo sugedęs, o gyveno jie ketvirtame aukšte (dar Donatas pasidomėjo: kodėl invalidams nesuteikia gyvenamo ploto pirmame aukšte,  į ką Karolina išraudusi atsakė, kad jie neįgalūs 85%, o visai ne invalidai (jos raudonis jai labai tiko, pamanė Donatas ir atsiprašė už netaktiškumą), paskui ji paaiškino, kad jie čia gyvena nuo tada, kai dar buvo sveiki, o praradę 85%  įgalumo, nepasirūpino keisti gyvenimo sąlygas, nes vieta ir butas jiems patinka, taip taip, atleisk man, aš kvailys, sumurmėjo Donatas ir nudardėjo laiptais su vežimėliu, paskui jau atsargiai, nedardėdamas laiptais, nusileido su Karolina ant rankų, ji buvo tokia lengvutė, galėtų ir į viršų užnešti, jei reiktų, nors gal ir reiks, kas čia tokią dieną liftą taisys)), o tada kaip tyčia pasileido ne į tą pusę, kur buvo senelis, o nuėjo į priešingą kokius penkis šimtus metrų, jis stengėsi skaičiuoti, kad nenuklampotų per toli ir nesukeltų dar didesnio pavojaus nerasti aklojo, galop paėję priešinga kryptimi aštuonis šimtus metrų – penki šimtai, kurie buvo nueiti neteisinga kryptimi, ir trys šimtai ten, kur reikia – pamatė vidury gatvės gan nemažą būrį žmonių, ir Donatas iškart suprato, kad ten bus Karolinos senelis. Bet pasirodė viskas ne taip paprasta, jo nebuvo galima ištraukti, visi aplinkui rėkė, patarinėjo arba barėsi, kad policija nieko nesugeba, net savo piliečių negali apginti, o senelis šulinyje vaitojo ir keikėsi iš skausmo visai nelietuviškais keiksmažodžiais, dėl ko Karolina, Donatas pastebėjo, antrą kartą smarkiai išraudo, ir tas antras raudonis jai dar labiau tiko nei pirmas, kol galų gale jaunasis policininkas susiprato susisiekti su savo tiesioginiu viršininku ir gauti iš jo instrukcijas, kaip veikti susidariusioje situacijoje.
Bet viršininkas pirmiausiai pasiteiravo apie picas, po to pradėjo kelti balsą, kad, girdi, jis, Donatas (pavardės vėl nepaminėjo, negi jis galėtų jos nežinoti), blogai atlieka jam pavestas užduotis, amžinai kažkur prapuola ir jis, reiškiasi, Renatas Požėla, turės apie naujoką pranešti nuovados vadovybei, o gal net ir miesto policijos vadovybei, Donatas persigando, ar neseks toliau grasinimas apie jį pranešti respublikos policijos vadovybei, bet viršininkas, ačiū Dievui, taip toli nenuklydo, o ėmė teirautis apie padėtį įvykio vietoje, į ką Donatas įsitempęs ir kiek susijaudinęs raportavo:
Senelį radome. Tiesa, jis kanalizacijos šuliny. Išlipti negali. Įstrigo. Nežinau, ką daryti.
Tas raportas palengvėjimo neatnešė, o tik sukėlė dar didesnę audrą kitame telefono gale. Dabar jau išraudo Donatas, tokie stiprūs keiksmai pasipylė jo adresu, ir dabar jau Karolina nustebusi ir susižavėjusi žiūrėjo į to labai labai aukšto vaikino visai dar vaikišką veidą.
Bet reikalai, visgi, nuo šio momento pajudėjo. Netrukus atkaukė viena greitosios pagalbos ir dvi ugniagesių mašinos. Gatvėje tapo visai ankšta.

Dabar jau buvo pats metas tepti slides. Mažoji Požėlaitė patvarkyta net du kartus, vadinasi, Berlyno siena – nekaltybė - tikrai griuvo, atstatyti jos jau niekas negalės - ar čia ne iš dainos? - pagalvojo Karolis. Ir net pačiulpti Poderytę įkalbėjo, tai kas, kad trumpai, tik porą akimirkų, vis tiek draugams galės reikšmingai užsiminti: neprasidėkit, ji čiulpikė.
Kas, kodėl, iš kur žinai?
Jau man nežinoti, -  burbtels atsainiai Karolis, ir nuo pat tos minutės visa mokykla skanduos: Poderytė vaflistė.
Pats jis, aišku, nei už ką nemanė jai čiulpti, nors pirminis susitarimas toks ir buvo – tu man, aš tau, bet galų gale jis ją išdūrė. Ta glušė taip ir liko gulėti laukdama, kada jis pasiners savo liežuviu į jos  kliterį. Dar to betrūko, kad jį pramintų: pyzdalaižys.
Reikėjo dingti. Ta Poderytė su savo apsiseiliojusiomis akimis jį varė iš proto. Rodos, imtum tą karvišką snukį ir trenktum į sieną.
Be to, jos mama neaišku kada gali grįžti arba tas jos supistas policinikas tėvas. Supista šeimynėlė. Nors būtų gerai, kad tėvas jį rastų.
Ta supista kalė kažko paklausė. Ką?
Sakau, išeini?
Žinoma, ką daugiau veiksiu.
Aš tau nepatinku?
Ką jai atsakyti? Kad tu esi nuopisa?
Kad aš čia tik iš keršto? Galima, žinoma, bet ne viskas iš karto, dar bus progų.
Tiesiog man jau laikas.

Ties kažkuria gatve policija nukreipinėjo eiseną iš Gedimino prospekto, nes priešais artėjo nemenkas laidotuvių kortežas. Laidojo kažkurį iš pirmųjų persitvarkymo laikų asmenų ir palyda buvo itin gausi.
Juliui Janoniui tai labai nepatiko, bet jis susitvardė ir juokdamasis atsisuko į bendražygius:
- Mes dar sugrįšim į centrinę gatvę, tik apeisim juoduosius kranklius. Tai aiški provokacija.

Signataras visai susigūžė galinėje sėdynėje ir meldė tik vieno, kad kas nors iš laidotuvių eisenos neįžvelgtų jo barzdelės. Visgi negerai, kad jis neatėjo į laidotuves. Tą, žinoma, ypatingai pabrėš žiniasklaida. Ech, kaip gaila, visgi vienas dalykas sovietmečiu buvo geras – tai visagalė cenzūra. Kaip jos reiktų dabar. Tiesiog gyventi būtų kur kas paprasčiau, nereiktų slapstytis.
- Ar mes negalime kaip nors aplenkti tos eisenos? – kreipėsi jis į vairuotoją.
- Na, iš tikro tai nenorėčiau, toks prietaras yra – nelenktyniauk su numirėliu, tegul jis pirmas eina, - maloniai atsakė Seimo vairuotojas.
Ir kaip tada gali ant tokio pykti. Asilas.

Dovydas su savo tolerantiškojo jaunimo kuopele (lyginant su tautinio jaunimo mase) kaip tik ruošėsi užkirsti kelią „naciams“, bet pamatė, kad juos iš Gedimino prospekto policija nukreipė į šalutinę gatvę. Tada visi tolerantiškieji, lyg pagal komandą, irgi metėsi į lygiagrečią gatvę, kad atsidurtų tiesiai prieš ultrapatriotus.
Jie nebuvo labai skrupulingi, nesistengė žingsniuoti vorele vienas paskui kitą, o bėgo kiek įkabindami ir netrukus jau buvo toje vietoje, kur kažkodėl stovėjo kelios gaisrinės, greitoji pagalba ir minia žmonių.

Buvo gaila stebėti, kaip niekas negali padėti į nelaimę patekusiam aklajam. Ištraukti jo nesisekė, nes koja buvo įstrigusi tarp skersinių ir, ko gero, lūžusi. Nukentėjusysis visą laiką rėkė, kai jį mėgindavo kas pajudinti. Įlipti dar kam nors į šulinį ir išvaduoti jo koją nebuvo vietos, prieiti kanalizacijos tuneliu irgi nepavyko, tada gaisrininkai nusprendė ardyti asfaltą ir kastis prie kanalizacijos šulinio iš tos pusės, kurioje buvo ta nelemta koja.
Donatas visa tai matė, matė kaip jaudinosi Karolina, pergyveno savo bejėgiškumą ir meldė tik vieno, kad viskas kuo greičiau baigtųsi. Bet greitai baigtis viskas negalėjo, nes šventinę dieną nepavyko prisikviesti jokios kelių tarnybos, kuri sava technika greit atliktų visus darbus, ir Donatas su dar didesniu beviltiškumu stebėjo, kaip ugniagesiai savo turimais kirvukais daužo asfaltą, po to kastuvais rausia skylę ir taip toliau. Buvo galima išprotėti. Žmonių susirinko begalė. Atvažiavo dar kažkoks policijos ekipažas, trumpai pabendravo su Donatu ir pabėgo.
„Kur aš papuoliau, kur papuoliau“ – negalėjo suprasti situacijos absurdiškumo naujokas.

Kokį velnią jis ten taip ilgai daro? Negali paprasčiausiai ištraukti to invalido už ausų ir atnešti tą nelemtą picą? Atrodo, kad tuoj šunį suvalgysiu, tegu tik pasipainioja. Reiks pranešti, kad šis Donatas, nesvarbukokiapavardė, netinka mūsų nuovadai, tegul jį siunčia į kokį kaimą.
Galų gale Renatas nusprendė paskambinti į namus, kaip tik atsirado normali pauzė, kai niekas neskundė, kad kažkur nekabo valstybinė vėliava ar guli vidury gatvės prisigėrusi būtybė. Gal gi ir žmona jau grįžo iš to Seimo. Ji gal greičiau suveiks man kokį sumuštinį nei tas bepavardis Donatas.
Alio, Giedre, tu namie? ... O mamos nėra?... Kodėl niekur neini? ... Ką aš žinau, jauni žmonės dažniausiai nesėdi namie... Tu verki? .... Kas nors atsitiko? ... Ką?... Kaip nekaltybę?... Tu išprotėjai?... Palauk, tu prisigėrei? Gal tu pavartojai narkotikų? ... Ir narkotikų? ... Palauk aš tuoj atvažiuosiu.... Ne, negaliu, tas pienburnis dar negrįžo. Atsiųsiu ekipažą. Tave išprievartavo? ... Ne? ... Kaip tai pati? Tu išprotėjai. Kas tas niekšas? ... Reikalauju, kad tučtuojau pasakytum. ... Tas nusmurgėlis? ... Nesiginčyk. Aš jį suimu, taip jam ir pasakyk. Kur tai įvyko? ... Tu tikrai išprotėjai, tu prostitutė. Kaip aš dabar miegosiu. Ar tu supranti, ką padarei? Jis jau išėjo? ... Niekur neik, aš tuoj... kažką padarysiu. Neik, girdi? Neik.

Netikėtai Mindaugas išvydo priešais nežinia iš kur išdygusį nedidelį būrelį spalvingai apsirengusių jaunuolių, tarp jų buvo ir merginų. Jie laikė plakatus „Fašizmas nepraeis“, „Lietuva – Lietuvos piliečiams“ ir kitus. Minioje Dovydas švietė savo neįtikėtinai išsiskiriančia išvaizda – toks nei mergina, bet ir ne vaikinas, per daug gražus. Tautinis jaunimas tuo metu traukė dainą „Kur žalia giria“, todėl Mindaugas neišgirdo, ką šaukė Dovydas ir jo bendrai, bet, matyt, kažką įžeidžiančio, nes keli patriotiniai vyrukai, tarp jų Mindaugas išvydo ir Vytenį Žliauką su Ernestu Kalbariu, įsiveržė į tolerantiškojo jaunimo būrelį ir ten užvirė kautynės. Dovydas iškart buvo nokautuotas Ernesto Kalbario, vyruko plieniniais raumenimis, kiti dar bandė grumtis, bet patriotų prigužėjo triskart daugiau, tad mūšis baigėsi labai greitai, tik merginų nelietė, jos stovėjo nuošaliau ir verkė, o nugalėtojai nutarė dar paspardyti gulinčius, bet į jų tarpą jau įsiveržė Mindaugas, pakeliui išmetęs šūkį „Lietuva lietuviams“, ir smogė Ernestui į žandikaulį. Po to puolė prie Dovydo, šūktelėjęs: Dovydai, kaip tu? norėdamas jį pakelti, bet gavo iš kojos į veidą  nuo Vytenio ir turėjo prigulti šalia savo bičiulio.
Tai čia ir yra tavo brolis? – prieš spirdamas dar kartą spėjo paklausti Žliauka. – Visada galvojau, kad tu nenormalus, niekada nemačiau tavęs su merga. Ei, vyrai, jis pyderas, o čia jo panelė.
Po Mindaugo atakos jau buvo atsitokėjęs ir Ernestas Kalbaris, visas pritvinkęs pykčiu dėl netikėto užpuolimo, todėl dabar spyriai pasipylė kaip lietus iš dangaus tiek Mindaugui, tiek ir Dovydui.
Daugiau nesirodyk pas mus, gaidy, - pasibaigus egzekucijai spėjo pasakyti Vytenis, o netrukus prisistatė ir policija.
Kas nutiko? – paklausė vienas pareigūnas. Tolerantiškieji bandė aiškinti situaciją. Dovydas su Mindaugu vis dar gulėjo ant asfalto ir žiūrėjo į viens kitą. Abiejų veidai buvo paženklinti, Mindaugo kiek daugiau, viena akis buvo visai užtinusi, iš skruostikaulio tekėjo kraujas, Dovydui buvo prakirsta lūpa. Galų gale Mindaugas neiškentė:
Sakiau, neik.
Sakiau, tau su jais nepakeliui, - atsikirto Dovydas.
Abu ėmė tyliai juoktis.
Policininkas kreipėsi į juos:
Jums viskas gerai?
Ne, - atsakė Dovydas, bet tie vis tiek nuėjo šalin, tik gūžtelėjo pečiais.

Signataras abejingai stebėjo muštynes ir jau susitaikė su mintimi, kad į Seimo posėdį pavėlavo. Neliko nieko kita, kaip tik išlipti iš Seimo automobilio ir grįžti pėsčiomis namo. Jis taip ir padarė.

Zurofas stengėsi savo mobiliu telefonu nufotografuoti kuo daugiau gatvės kautynių momentų, ypač akcentuodamas plakatų, propaguojančių toleranciją, niokojimą. Galų gale pasilenkė visai arti kruvinų Dovydo ir Mindaugo veidų ir padarė nuotrauką stambiu planu. Padėkojo vaikinams ir nuėjo.

Laidotuvių eisena tik trumpam stabtelėjo ties susibūrusiais į vieną vietą gaisrininkais, gydytojais ir šiaip žioplinėtojais. Paskui patraukė tiesiai į juos. Gaisrininkai jau buvo išsikasę reikiamą duobę ir joje su suvirinimo aparatu darbavosi vienas iš gelbėtojų. Kai virš galvos pravažiavo katafalkas, paskui kažkas iš eisenos įkrito į duobę tiesiai ant gelbėtojo, po to dar vienas, ir dar, ir dar, kol besidarbuojantis vyras jau nebegalėjo pajudėti. Gelbėtojas pats bandė šauktis pagalbos: gelbėkit, bet buvo jau vėlu, eisena kaip ėjo, taip ir praėjo visa per sukritusius į duobę žmones.
Laidotuvių eisena nutarė pasekti ir patriotinis jaunimas. Ir savo kaustytais auliniais batais perėjo gulinčius duobėje tautiečius, dainuodami dainą „Kur bėga Šešupė“.
Donatas, kaip ir kiti gaisrininkai, tik veltui mėgino stabdyti judėjimą, patys buvo nušluoti į pakraštį.
Tikėtis, kad senelį pavyks išgelbėti jau nebuvo vilties, ir Karolina bejėgiškai gniaužė rankoje Donato uniformos skverną. 

Ingmaras Keleras dabar matė savo nelaimių miestą iš viršaus pro Boingo iliuminatorių. Matė Gedimino pilį, matė Katedrą ir žmonių minią Pylimo gatvėje. Matė ir tarė mintyse visiems: „Sudie“.

ŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽ ŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽ ŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽ ŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽ ŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽ ŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽ ŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽ ŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽ ŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽ ŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽ ŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽ ŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽ ŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽ ŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽ ŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽ ŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽ ŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽ ŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽ ŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽ ŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽ ŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽ ŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽ ŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽ ŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽ ŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽ ŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽ ŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽ ŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽ ŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽ ŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽ ŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽ ŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽ ŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽ ŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽ ŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽ ŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽ ŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽ ŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽ ŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽ ŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽ ŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽ ŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽ ŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽ ŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽ ŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽ ŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽŽ


Sėdėdamas elektros kėdėje Fitcdžeraldas Fleimusas niekaip negalėjo suprasti, kodėl teismas jo nepasigailėjo. Juk jis beveik nieko daugiau nepadarė, nei kiti, kuriuos pažinojo sėdėdamas įvairiuose kalėjimuose. Tarkim, Džeimsas Makenzis išprievartavo senutę, ta iš laimės tuoj pat ir pasimirė, bet Makenziui teskyrė iki gyvos galvos. Arba Juodasis Pakis. Apiplėšė banką, negana to, dar susipešė su bendru ir tarpusavio aiškinimosi metu pastarąjį nužudė, paskui atėjo pas jo sugyventinę ir atėmė iš jos paskutinius dolerius, kurie buvo atidėti įmokai už buto nuomą. Kai ji ėmė klykti, kad girdi, palik pinigus, nigeri, jis ir ją nudėjo. O gavo viso labo dvidešimt penkis.
Matydamas, kad budeliai jau užveržė jo rankas ir kojas odiniais diržais, Fitcdžeraldas jau nebemėgino prisiminti kitų laimingųjų, tik svarstė, ar jo tėvai irgi bus tokie negailestingi jam, kaip tas teismas,  kai jis netrukus susitiks su jais danguje, ar eilinį kartą atleis jo išdaigas. Net jei jos ir baigėsi jų mirtimi.

***