gyveni taip , kaip ir jautiesi...

sveikas, vaike, lig ryto rymojau
nubildėjo naktin  dar girdėti seni garvežiai
o juodumas būties, o žvaigždynų godumas
man nenutiesė kelio teisingos lemties

vaike, vaike, lig ryto galvojau
kam mėnulin nuskalijo senas šuva
o buvau kadai aš  kelio vingiuose Jonas
buvom kartais kartu kartais rodos ne mes

o dabar ištuštėjimo dienos, sutema,
tai ir tuštinuos metų laike, ir girdėti
rodos cypauja gaižios ražienos
ir peliauja pelėdos pasiklydusios čia...

patylėti ir tiek
į išblyškusio uosio šešėlį
kai netrukus pragys
šiluose kurtini kurtiniai
tekant rytui slapčia
susitaikyti neviltį siejant
su beržais  nulaužtais -
susiliejant su upės brasta...

tai mano lykuma. nežinau kaip ją kitaip vadina. nežinau kiek ji turi vardų. tik pražysta ji kaip kokia dedervinė vėlų rudenį. išbujoja - žiemą. pavasariop gi - ilgesingai gervių balsingu klykimu vilioja...na o vasarą - vasarą neša mane medžių viršūnėmis į nežinią arba į rudens purvynę.

Taranuojantys erdvę malūnai, pirmapradžiai minčių siluetai –
    po žiupsnelį atogrąžų šūviais, po etiudą tiesos nugalėtiems.

    Išskaitytos net juodosios skylės, koordinačių sistemos užmiršo –
    skausmo tašką ant stalo paviršiaus iš akladuobių nežiniai žiūrint.

    Tiksliai mala sparnuotos sistemos, byra norai po frakciją skalsią –
    tik šią naktį geldelės be nieko, o rytoj beprotybės užpiltos.

    Kai nutolsta malūnai nuo sapno, o lietus – nebe verksmas ant skruostų –
    po kruopelę, po žydintį nieką atsibudęs aš tau dovanosiu.

naktis, nelyja nes mėnuo
už stiklo lango rodos spalis
akis į dubenį deduos,
mintis prirakinu prie stalo
ir išeinu tolygus toks
be vėjo įniršio į kelią
kas sulaikys mane - žaviuos
kas palydės save pardavęs..?

Šešėlio tikslumu
Varčias užliejame
Kai šliejamės
Ir nešamės į kelkraščius.

- šiandie aš didelė pieva
manyje ganosi karvė
kvepianti pienu ir šienu.
Šiandien lyja lietus
Išprotėjimas - vienišumo sindromas.
Prakeiktos tos naktys
Ir vakarai prakeikti.
Matau kaip kaimynų lange
Daili mergaičiukė
Parimsta ant lango
Rankoj laikydama mažą žibintuvėlį
Jos krūtys kaip du mandarinai
Jos veidas atliepia mėnulį
Ji išgeria mano pieną
(tą, kuris kvepiantis šienu)
Ir dingsta.
Ir lyja.
Manyje mūkia karvė.
Vienišumo simptomas - skausmas.
Kaimynų mergaitės langą plaka lašai

beraštis tu, dangau, esi bekraštis

kai degustuoju dangų, jo melsvas akis,
kuomet kartoju rudenį , kai merkia
lietus laimingas į liūdnas viltis,
nes užsimerkęs styrau  ir delnus ištiesęs -
lapus kaštonams leidžiu trupinti į juos.

prikrinta plačiabrylių ir gyslotų žodžių –
bandau sustoti ties kievienu tuo,
kas buvo čia, bujojo ar virpėdams  guodė -
kuriuos, tik nežinau, nes atminties takuos
kvapniom aniužėmis užžėlė sodai.

beraštis tu, dangau, esi bekraštis,
ir tavo lygumos kalvotomis pakalnėmis nuklotos-
kai degustuoju rudenio spalvas, mielai surasčiau
čia penkiagrūdį lauką, dykūmą ir nakty  naktį,
kurioj paklysčiau ir nerasčiau nieko, nieko tik.