*

Taranuojantys erdvę malūnai, pirmapradžiai minčių siluetai –
    po žiupsnelį atogrąžų šūviais, po etiudą tiesos nugalėtiems.

    Išskaitytos net juodosios skylės, koordinačių sistemos užmiršo –
    skausmo tašką ant stalo paviršiaus iš akladuobių nežiniai žiūrint.

    Tiksliai mala sparnuotos sistemos, byra norai po frakciją skalsią –
    tik šią naktį geldelės be nieko, o rytoj beprotybės užpiltos.

    Kai nutolsta malūnai nuo sapno, o lietus – nebe verksmas ant skruostų –
    po kruopelę, po žydintį nieką atsibudęs aš tau dovanosiu.