per trumpas mūsų gyvenimas, kad galėtume skaudinti vieni kitus...

ai va rai. ai.

rašau bele tik. na ir kam visa tai. malti šūdą paprasčiau.

Į miestelį atvažiavo turtingas turistas. Užsuko jis į miestelio viešbutį, davė savininkui kaip užstatą 100 dolerių banknotą ir pasakė einąs išsirinkti kambario.

Laimingas viešbučio savininkas, nė nelaukdamas svečio sprendimo, tekinas nulėkė pas mėsininką atiduoti senos skolos.

Mėsininkas irgi padorus žmogus. Net nenusišluostęs rankų nuturseno pas ūkininką, kuriam buvo prasikolinęs už gyvulius.

Ūkininkas nedelsdamas nuskuodė į parduotuvę – ten seniai susikaupusi šeimos skola už įvairias prekes.

Pralinksmėjęs krautuvininkas, pasisukęs į vitrina, apžiūrinėjo seniai matytą banknotą, ar jame yra vandens ženklai, kai staiga pamatė gatve einančią miestelio paleistuvę. Ši jam neseniai „davė“ skolon. Tad atsidusęs krautuvininkas grąžino jai skolą.

Ši, pasirodo, irgi turi įsipareigojimų už kambarius viešbutyje, kur vedžiojasi klientus, seniai nemokėta. Tad paėmusi šimtinę, mergužėlė pasuko į viešbutį ir jo savininkui įteikė banknotą, kurį vyras ką tik laikė savo rankose.

Tuo metu laiptais nusileidžia turtingasis turistas. Kambarį jis jau išsirinko, bet sutrukdė netikėtas telefono skambutis – dėl krizės susijaukę verslo reikalai privertė keisti planus ir skubiai grižti namo. Tad turistas iš sutrikusio viešbučio savininko paima užstatu paliktą šimtinę ir išvažiuoja.

Niekas negavo nė cento, bet visas miestas gyvena be skolų ir į ateiti žvelgia su optimizmu!

Suklupt prie tavo kojų
ir ašaroti lietumi vėlyvu-
atpažinai-
aš tik miglos žmogus
besparnio drugio rytą pasivijęs.

Pakelti svirtimi aukštyn
visas dienas, naktų niekšybę juodą-
pripratinai-
bemiegėm akimis sulaukt
sunokusio rudens palaukėj.

Saulėkaitai atrišt rankas,
nuberti gilėmis laukų tuštybę-
kadaise buvome drauge-
dabar vėluodami pravirkdėm dangų.

lietus. ant mano pievos. o gandrai dar braido.
ir kurksi varles. ir berzai zali.
as uzsimerkiu pries tave kaip vergas.
o tu tik pievomis brendi...

buk. vakaru.

kai nemoku taves pakartoti, nemoku-
net zolyno rasos pakartoti sisyk negaliu
as prie koju verandos suklupes raudosiu
versio asaram- su zvaneliu...

pasipriešinimas

ir niekuomet tavęs nepakartosiu, tėve,
ir niekuomet nepasakysiu tau – sudie, miela,
dangus sukritęs tykiai gaudžia -
iš ryto driekiasi tyra, tyra rasa.

pro kraštą diendaržio bučiuoja žvaigždės-
atgimstančius iš naujo vėl ir vėl -
aš nešlakstytas mažo vaiko kraujas-
tu negirdėta vyturio skambi trėlė.

ir niekuomet neklausčiau meilės vardo,
o diemedžiai žydėtų vėl ir vėl-
prie Salomėjos vartų užmarštis ir klengė
žydėtų pelargonijom kasdien.