Glaustumas vakaro į glėbį - verkia akys
nušaučiau naktį tarp miglos beržyne,
tik aklas aš, net virpu, žiebia sagtys-
skylutėmis atskilusių žievelių gėrisi,

nutrinčiau laiką lakų - birų smėlį:
neliktų nieko švento, dūmai sklistų
bežadis šiandien angelas, besielis-
nežadinki manęs, suprask įniršęs,

žievelės lupasi nuo brazdo, lūpų,
nuo dantenų kraujuoja - rytas švinta-
toks ištemptas lieku, veriu ant pirštų
žiedelį akmeniu, tik votys tvinksta,

pritvinkčiau į tave, į glėbį alkaną,
kai muša pulsas ir kai noriu verkti-
aš - baltaskruostis - negodus, bet velka
į sutemas tošelės vakarotos varo.

tai tamsa. tai naktis. nugalėjau.
nugulėjęs net ryto žvaigždes.
jų prikrito lietum. neša vėjas.
į išaušusį rytą sapnus.
į įkaušusią miglą be pėdų.
į tave. vis einu ir einu...

Jurgita, ar tau negaila
prabėgusių dienų?

минор...

kažkur tyla suplyšusi pavirto paukščiais

Naktis -
ir be manęs žvaigždėta liko,
ir be sparnų šešėliai slinkti moka -
o kuo gi būčiau kai esu besotis,
su kuo suglaudęs žvilgsnį nesakyčiau nieko,
nes nieko ir neliko, nieko ir nebuvo -
kažkur tyla suplyšusi pavirto paukščiais
arba skausmu lig ryto aukščių, lig platumos
per tavo silpną verksmą, per lygumą nakties
kurią užsnigo miegas, kurią prisimenu,
kai nesinori grįžti, kai be savęs einu
kai  švintant rankos slysta...

Prasilenkiu su vakaru, šešėlin - sulinkęs dygstu palengva
įkvėpčiau kokį kartą vėjo į atmintį ir taptum ta,
kuri kadais mane globojai, po saule nešdavai džiovint
kuri rytais lengvai nuklojai, nuvydavus vargus šalin -
tuomet buvau toks menkas kūnas, toks rūkas pašaly...

mano vakaras  mano
toks netikras einu
gal vingiuočiau į šalį
iš tiesiausių minčių

pripėdavo akis

dobilėli, dobilėli, lėli, li...