kai mano venomis tekės ne upės
o žiotys nesu[p]ras krantų
aš liksiu jums be[k]raštis mukas
kurs mūkia vakaru nykiu

kai šviesą tarp delnų paslėpsiu-
šešėlį me[l]siu už save
atgult į upės dugną lėkštą
išt[r]ykšti  ryto verdene

kai mano venomis tekės ne upės
o žiotys nesu[p]ras krantų
aš liksiu jums be[k]raštis mukas
kurs mūkia vakaru nykiu

Papasakok Jiems istoriją apie Abraomą,
Kuomet Jis paklausė savo tėvo ir savo tautos: „Ką Jūs garbinate?“
„Mes garbiname stabus“, atsake šie, „ir mes jiems pašventėme savo gyvenimus“.
Jis tarė: „O ar jie jus girdi, kuomet jūs verkiate?
Ar jie gali jums kaip nors padėt ar pakenkti?“
Šie atsakė: „Ne, bet mes juk darome tai, ką ir mūsų protėviai darydavo“.
Jis tarė: „Tuomet ar jūs suprantate ką jūs patys garbinate ir ką jūsų protėviai garbino?“
Iš tiesų, jie visi (t.y. stabai) yra mano priešai, išskyrus Pasaulių Viešpatį,
Kuris mane sukūrė, ir kuris man parodo tiesų kelią,
Kuris mane maitina ir girdo,
O man sergant – gydo mane,
Kuris pasiųs man mirtį ir vėlei mane prikels gyvenimui;
Ir kuris, aš tvirtai tikiu, atleis man mano nuodėmes Paskutiniojo Teismo Dieną.
O Viešpatie, suteik man išminties, ir leisk man bendrauti tik su teisiaisiais,
Ir padaryk taip, kad mane prisimintų ateinančios kartos,
Ir leisk man būti Gėrio Sodo paveldėtoju;
Atleisk mano tėvui, nes šiuo metu jis yra pražuvęs nuodėmėse,
Ir nepažemink manęs mano prisikėlimo dieną,
Tą dieną, kai turtas ir vaikai neduos naudos nei vienam,
Išskyrus tą, kuris Dievui pasiūlys savo švarią ir tyrą širdį.
(Šv. Koranas, Skyrius „Poetai“, 26:69-89).

Liečia rankos į ledą įstingusį žvilgsnį ir slysta
skruostu sutemos nykios gūdžiam vakare –
blyksi žvakės nuo vėjo įgairintos, ūmios,
mintys žudo be žodžių ir verčia mane

vėjo randus botagais išplakti ir glausti
dešimt kartų įskaudintą, kilti ryte 
baltu dūmu taikos, kur strėle nusitaikęs
trapią Paukštę nušaučiau svajonių lauke.

Lango suodinu žvilgsniu nutirptų iš lėto
virtęs trupmenom laikas, nukristų šalna –
veido vingiais ištvinę pavargėlio žingsniai
išbraidytų sapnus, sugražinę namo nejučia.

ištiesiu rankas - žiema sušaldo kraują.
žingsnį tik žengiu - upių gyslos stingsta...

Ir išbridę gilią skausmo pūgą-
Krisim žiedlapiais,kai įšąla skambės...

Kartoju, nudėvėjęs šaltį,
likimą paprasto benamio,
nors pokši tvoros, šunys mano
Iš bliūdo mėnesieną geria

Kartoju nudėvėjęs šaltį
Likimą paprasto benamio
nors pokši tvoros, šunys mano
Iš bliūdo mėnesieną laka

Pagaliau -
trajektoriją lenktą namo
iš pražilusio paukščių miražo.

Rudimentuos jausmų lūžo dogmos,
aritmija dienos -
aritmija nakties.

Pagaliau -
partitūroje krūpčioja paukščiai,
tik harmonijos nėr -
vien zigzagai, zigzagai.

Gervių klyksmas skaudus -
nusišėrusios drobės
nuo žaizdų lietuje nusilups.

Pagaliau -
sinusoidės žaibų nusitiesusios kelią,
susijungs geometrinio rato darna.

“Aš lyros neturiu.
Bet ji tarp mano žemės
Ir ankstyvųjų vyturių
Į pačią saulę remias.“