40 metų per dykumas

arlekinas ant mėlyno lyno parodo mortale į širdį
apsinešusiai mylimai miniai kuri trokšta salto
tu nuveski mane į krūtinę kur juoda ir balta
tarp ištinusių prakaitu durų į atvirą ugnį
ar palauksi lietaus ar pagirdysi įšalo veidu
ar pareisi žodžiu ar atsuksi į šilumą nugarą
aš neleidau kartoti klaidų o tu vėl pasileidai
ant visų keturių neprigirdinčio vakaro pusių
karaimai manęs nepriglaus aš per daug abejingas
fariziejai manęs nepriims aš is svetimo molio
mano brolis išėjo pas kurv*s o kelias neilgas
mano tėvas išėjo pas karves negrįžo namo
o kada prie šaltinio sutiksiu ištroškusį žydą
o kada pasilenkęs tarp kojų akis pamatysiu
tarp nukritusių rūbų surasiu paklydusį vyrą
į dainuojantį slėnį vėluojantį dvidešimt metų

nes aš pats galvijas

:) kas gudriau?

tik mano upė- Nemunėlis,
krantus pagrauždama ištvino,
nes netikėjai, kad seniai „priplaukęs“
ties drebulyno šaltkrėčiu blaškausi.

kaip prastas mano raštas
ir nusibodusi daina...

Ūkanos į stigmas rytmečio įslinkusios nusklendžia
Ir be audringai veriančios šviesos aptemsta akys,
Kuomet  tik voras tinklą ant dienų užmetęs
Pro mano ilgesio musytės mumiją apsalęs laka,
O aš bedievis medžių skausmą gydau,
Nubraukdamas vis krintančius į plaukus orus-
Nejau ten angelai pro rudą foną
Paklysta stabmeldžių ir akmenų dėlionėj?

Rytas. Imu kartu senutę žinomon kelionėn
Kai prieš akis įslenka kvarco smėlis
Pro  laikmatį  įsmaugtu kakleliu, o  vėlės
Jau į duris nutręšusiais nagais pabeldžia,
O vėtgaudžiai seniai kvailai sušvinko, man liūdna,
Kai vedu už rankos baltakrūtę Nimfą.

Vėlinės. Ir alkanas prie tylinčio dangaus artėju.
Mainosi tik metai  nuotaikos ir gėlės-
Žvakelių liepsnos manęs link, aš kėliau kėliau
Iš nuodėmės save, tave, ir brolio brazdesio gedėjau-
Ten  šaukiantis į  Dievą  riksmas dusliai grįžo
Pro kaitrią žarijėlę širdgėlos į ūką.

juodu eilučių rašalu apniko ilgesys,
per sūrios ašaros gervėdamos klyksmu išskrido...
ir nenunoksta nokiai eilėmis dienų,
ėjimas, pripėduotom mėly pėdom,

nelaukia pritarimo šuns akių,
saldžiu saulėtekiu nusirpsta žemuogynai
kai byra smėlis iš drėgnų akių
paženklindamas pila rašalu juodu
eilėraščiais nuslysdamas ant pėdų

kartotinis:
- lietuvis lietuviui priešas.
- ne brolis.
- ne draugas.
- šunauja.

Kai  stingstu tavo balso vidury
nutrūksta stygos, aižėja ir ląša
sapnai, anapus linijų, juodi -
eilėnakčiai ties duburiais užgęsę

o  stigmos akmenuos ryte
prie pamirštų langų regėjo -
viršūnes smilkstant kur kančios nėra,
nubudus piemenims, kai pildėsi valia

apyaušrio žmogaus bemiegio
per gruodą keldavo ir klausdavos
Ar tikras matymas, kai dykros sako:
-Įkask riboženklį tarp sapno brastos?

2007-10-25 (ketvirtadienį)

Aivaro Veiknio poezijos knygos „R aktai” pristatymas
18 val. Vilniaus mokytojų namuose prie židinio. 
Dalyvauja autorius A. Veiknys, poetas Rimvydas Stankevičius, bardas Domantas Razauskas.

labai tikiuosi, kad ateisi manęs palaikyti, ir ypač tie, kas nebuvo Elektrėnuose pavasarį. gerai būtų, jei savo sprendimą ateiti/neateiti pakomentuotumėte. tai tiek kol kas:-)))