Kai  stingstu tavo balso vidury
nutrūksta stygos, aižėja ir ląša
sapnai, anapus linijų, juodi -
eilėnakčiai ties duburiais užgęsę

o  stigmos akmenuos ryte
prie pamirštų langų regėjo -
viršūnes smilkstant kur kančios nėra,
nubudus piemenims, kai pildėsi valia

apyaušrio žmogaus bemiegio
per gruodą keldavo ir klausdavos
Ar tikras matymas, kai dykros sako:
-Įkask riboženklį tarp sapno brastos?