Ūkanos į stigmas rytmečio įslinkusios nusklendžia
Ir be audringai veriančios šviesos aptemsta akys,
Kuomet  tik voras tinklą ant dienų užmetęs
Pro mano ilgesio musytės mumiją apsalęs laka,
O aš bedievis medžių skausmą gydau,
Nubraukdamas vis krintančius į plaukus orus-
Nejau ten angelai pro rudą foną
Paklysta stabmeldžių ir akmenų dėlionėj?

Rytas. Imu kartu senutę žinomon kelionėn
Kai prieš akis įslenka kvarco smėlis
Pro  laikmatį  įsmaugtu kakleliu, o  vėlės
Jau į duris nutręšusiais nagais pabeldžia,
O vėtgaudžiai seniai kvailai sušvinko, man liūdna,
Kai vedu už rankos baltakrūtę Nimfą.

Vėlinės. Ir alkanas prie tylinčio dangaus artėju.
Mainosi tik metai  nuotaikos ir gėlės-
Žvakelių liepsnos manęs link, aš kėliau kėliau
Iš nuodėmės save, tave, ir brolio brazdesio gedėjau-
Ten  šaukiantis į  Dievą  riksmas dusliai grįžo
Pro kaitrią žarijėlę širdgėlos į ūką.