juodu eilučių rašalu apniko ilgesys,
per sūrios ašaros gervėdamos klyksmu išskrido...
ir nenunoksta nokiai eilėmis dienų,
ėjimas, pripėduotom mėly pėdom,

nelaukia pritarimo šuns akių,
saldžiu saulėtekiu nusirpsta žemuogynai
kai byra smėlis iš drėgnų akių
paženklindamas pila rašalu juodu
eilėraščiais nuslysdamas ant pėdų