mane aplankė Dievas.

vėjas prieš akis

Išryto seansas blykšta,  krinta sniegas,
tamsa palikus irštvą  tyliai virpa -
imu parankėn plačiažvynę kuoją,
imu slidumo pagreitį ir vyšnių rūmais
nuslysta mano akys, ak nuslysta...

atrodo virpu, tyra čia taip tyra –
dangus plaštakėmis o gervės klykiant moja
po drobę prie delnų po mintį toliams
nusklęsčiau dievaži, dienos pastoliuose
dažyčiau vėl pavasario galybę...

t  u  š  t  ė  j  i  m  a  i

akiraty tamsu, tik valandos nubėga
su ankstyvaisiais traukiniais į rytus
ir niekur nebelieka akiai vietos.
į miegančias upes dangaus prikrito.

padėčiau savo galvą tau ant rankų,
ant bėgių, pabėgių ir neskaityto kelio.
o šitos naktys baisiai baisiai tvankios.
ant nugaros vinutės skaudžiai gelia,

kai pokši droviai raudoni stogai, nelyja
ir, rodosi, nelis dar šimtą metų.
tik valandos į rytus nuvilnija
ir ieškau to, ko nebuvau pametus.

atleisk man, viešpatie, kaip aš atleidžiu gazą,
ir pastatyk mane, kaip man pastoja
svaiginantis Kaligulos miražas,
rūpintojėlio pozoje artojas,
ir nesuteik progos be noro klysti,
svaigink jausmus beprotiška blaivybe,
kada tyra širdim paleistuvystė
ant rankų neša pranašus indigo,
ant strėnų mauna sargio vainikėlį
ir prietelius sijoja, kai per tiršta,
atleisk man, viešpatie kai skauda galvą
mažiems ir dideliems likimo pirštams,
atverk akis, kad sudėliočiau kryžių
ir melo nesumažink, netaupyki,
kartu su Kristum į Kalėdas grįšiu
kraujomaišos pyrago nuodėmingo

consensus omnium

demagogija azijatiška. nes niekuomet nežinai ką pasakys kiti. kai aplinkui tiek skurdo. užsimerktum . nors ką gali žinoti - tai alkoholinė dimensija.

Jei galėčiau kas rytą apytuštę sielos lentyną prikrauti
Skarmalų, žydų proto, infliuojančių metų tuštybės
Į suskilusį dubenį, jei galėčiau, supilti vienatvę...
Nesikelčiau tuomet, nepalikčiau net brėkštančio guolio senatvei
Nerūpėtų laukai tiek apkurtę nuo klykiančių paukščių
Ir nuo sprogstančių pievų po kojom...

  Taip jaučiuos, kad pažadinau paišiną Viešpaties tarną
Kad prabiltų varpais į kiaurymę sulopyto aukščio, kad gaustų
Kai girdžiu be ausų, be klausos aparato, be aido, nes vėjas
Jau išbaidė pražydusį akmeniu laiką...

    Pro išmėtytas įkapes sutemos gailiai nužvelgia
Kai esu be namų ir be vakaro šito ramybės-
Man pavasaris bunda, kai išblunkančią miglą geriu,
Kai esu vidury balto ryto...

ne vien
      spalvingu peizažu
ne vien
      tik žygdarbiais
ne tiksliai
gyvenimas siaura
      vaga srovena