Jei galėčiau kas rytą apytuštę sielos lentyną prikrauti
Skarmalų, žydų proto, infliuojančių metų tuštybės
Į suskilusį dubenį, jei galėčiau, supilti vienatvę...
Nesikelčiau tuomet, nepalikčiau net brėkštančio guolio senatvei
Nerūpėtų laukai tiek apkurtę nuo klykiančių paukščių
Ir nuo sprogstančių pievų po kojom...

  Taip jaučiuos, kad pažadinau paišiną Viešpaties tarną
Kad prabiltų varpais į kiaurymę sulopyto aukščio, kad gaustų
Kai girdžiu be ausų, be klausos aparato, be aido, nes vėjas
Jau išbaidė pražydusį akmeniu laiką...

    Pro išmėtytas įkapes sutemos gailiai nužvelgia
Kai esu be namų ir be vakaro šito ramybės-
Man pavasaris bunda, kai išblunkančią miglą geriu,
Kai esu vidury balto ryto...