Kai kartosi iš ryto ošimą, kurs kriauklėje buvo,
tavo laivas išplauks nupilkėjusiais klonių arimais.
šitas laikas išlauktą akimirką liesdamas stygom
nuskambės, nes tiek augdamas tylą nešiojo.

Kai nubusi iš miego šį rytą sapnų pakylėta
ir nerasi manęs nes mėnulis nudilęs iš lėto 
apie šėlstančią pūgą neliks nieko balto lytėto
skersas vėjas nurims akimis nutylėtas

Tebūnie tai migla mano nuodėmių fronto
tebūnie atmintis banali upės vingiams dumblėjant -
kelio tiesė šalia sąmokslo klumpa ir stringa
Kai esu tavyje įsirangęs žalčiu apgaulingu?

nesu poeta. tik pridusęs niekas.

vakarop

pastumtas vaikas

kai mirštam vieni

Kai nubusi iš miego šį rytą sapnų pakylėta
ir nerasi manęs nes mėnulis nudilęs iš lėto 
apie šėlstančią pūgą neliks nieko balto lytėto
skersas vėjas nurims akimis nutylėtas

Tebūnie tai migla mano nuodėmių fronto
tebūnie atmintis banali upės vingiams dumblėjant -
kelio tiesė kreiva šalia sąmokslo stringa
Kuo esu tavyje? Gal žaltys apgaulingas?

įrėžęs atmintin nudilusio mėnulio šukę
fiordo rūkas prie gelmės prigludo

Dar tvyro ūkas virš fiordo

Vakarykštė naktis virš fiordų

Gatvė. Benamis šuva. Karuselė.
Ryto nuojauta taiko įžnybti.
Kai einu pasivertęs šešėliu,
kai savęs jau daugiau nepažįstu.


Nors nutolstu šaligatvio bortais,
nors įsisuku smagračio lynu -
bet žinau, kad prasilošiau kortom
gatvės grindiniu pustomam vyrui.