Kai kartosi iš ryto ošimą, kurs kriauklėje buvo,
tavo laivas išplauks nupilkėjusiais klonių arimais.
šitas laikas išlauktą akimirką liesdamas stygom
nuskambės, nes tiek augdamas tylą nešiojo.

Kai nubusi iš miego šį rytą sapnų pakylėta
ir nerasi manęs nes mėnulis nudilęs iš lėto 
apie šėlstančią pūgą neliks nieko balto lytėto
skersas vėjas nurims akimis nutylėtas

Tebūnie tai migla mano nuodėmių fronto
tebūnie atmintis banali upės vingiams dumblėjant -
kelio tiesė šalia sąmokslo klumpa ir stringa
Kai esu tavyje įsirangęs žalčiu apgaulingu?