švelni mo

akiraty tamsu, tik valandos nubėga
su ankstyvaisiais traukiniais į rytus
ir niekur nebelieka akiai vietos.
į miegančias upes dangaus prikrito.

padėčiau savo galvą tau ant rankų,
ant bėgių, pabėgių ir neskaityto kelio.
o šitos naktys baisiai baisiai tvankios.
ant nugaros vinutės skaudžiai gelia,

kai pokši droviai raudoni stogai, nelyja
ir, rodosi, nelis dar šimtą metų.
tik valandos į rytus nuvilnija
ir ieškau to, ko nebuvau pametus.