Jei ne tas atvėsęs oras būtų dar smagiau.
O dabar liko gergždžianti gerklė ir varvanti nosis.

__________________________________________________________

Kalbėjausi su vieniša gulbe.

Aš taip norėčiau, kad visos šventės būtų skirtingomis dienomis. Va taip ir kertasi norai kai nori būti ten, bet ne nuo taves priklauso. Visur viskas tą pačią dieną. Negi žmogus gali persiplėšt? O aš noriu tai visur. Aš visur noriu būti. Net ir muziejų naktyje.
Na ir sugalvojo būtent tą dieną ženytis...

Kažkas kuždėjo, kad šiandien reik dainuoti Meilei.
Kad reikia jausti, džiaugtis ir mylėt.

Tai kur jinai pasislėpė?
Po kokiu debesiu?
Kuriam žiede ji tūno?

Tikriausiai reiks man vėjo vėl paklausinėt.

___________________________________________

Na ir kas,
kad traukiniai nurieda.
Na ir kas,
kad nuvysta žiedai.

Gyvenimas
toliau sava kryptim rieda.
Pražįsta
vėl nauji žiedai.

Štai sėdi erdvėje pone Fantazija Meilutė. Rezga mintį po minties. Ateina Fantastas Gudrutis ir atsineša gabalėlį vilties. Tas gabalėlis toks mažytis. Toks mažas trupinėlis, lyg padžiūvusio pyrago.
Įsiverže Pavasaris netikėtai...
Bet taip ne laiku. Juk šitiek daug darbų.

Kai jau pasėta
ir gėlės susodintos.
Ir vakaras pakvimpa pyragu.
Nerimstančios rankos ramios nepabūna.
Jos dirba savo darbą ir kuria projektą po projekto.
O tiem kas prisidės pyragų paragaut galės.

http://www.menaskartu.lt/…/ranku-ir-sirdies-dovana-tev…/id-7

Nesvarbu kiek metų stuksi.
Linksma daros pagalvojus,
kad "Rašykuos" linksmas rojus.

Man 16. Ir ką?
Dar visai juk ne sena.

Susikalė kuolai į pačią vietą,
Lyg kokį užtvarą žymėtų.

Parėjau ir parsinešiau glėbį žiedų,
margaspalvių,
lyg pievos drugių.
Šypsos jie.
Šypsaus aš.
O pavasaris
skliaidžia bangas...

Vienumos atspindys
2015 m. balandžio 18 d., 20:23
Aš toks vienišas.
Velniškai vienišas,
kaip kelionės
išvargintas žiedas.
___________________________________________________________
Tą dieną parsivežiau jį tokį suglebusį. Ai nežinau kodėl taip jaučiausi. Nors aplink buvo tiek daug nuostabių , ydomių žmonių.


***
2015 m. balandžio 18 d., 21:28
Ėjau rasotu taku
ieškoti paklydusio sapno.
Mačiau šypseną,
Jutau švelnutį ...
rankos paspaudimą.
Išsigandau.
Negi aš jį suradau?
Negali būti,
kad sapnai taip greitai pildytųsi.
Akimirksniu pradėjau bėgti,
lyg pati nuo savęs.
Išgirdau tik kaukšint
savo batų padus.
Mintys vis grįžinėjo
prie sapno...
________________________________
Einu ieškoti dar gražesnio sapno,
bet ir šitas buvo nuostabus. 
_________________________________

Tą rytą lijo. Asfaltas buvo šlapias. Gana vėsi diena. Nežinau kokios vidinės jėgos skatino ten belstis. Bet buvo tokia pakili nuotaika. Nusibeldžiau ten vos ne pirmutinė. Buvo dar visa valanda iki pradžios. Dar laukia ištiesė ranką... Neskubėjau registruotis. Vis dar svarsčiau.
Klausiausi ir galvojau ar nepamiršiu aš savo tarmės.
Žinau, kad turiu tą drąsą, bet kartais ji būna ne vietoj.
Neskubėjau ir namo, bet nenorėjau likti paskutinė.
Lygiai 20.00 parsibaladojau.
(Gal tai tik dienos būsena?)

Kuo didesnę nesamonę parašau, tuo labiau ją skaito.
Jei tik parašau rimčiau lieku nepastebėta.

Žmonės mėgsta nesamones. Kuo jų daugiau tuo linksmiau.