http://www.menaskartu.lt/projects/ranku-ir-sirdies-dovana-te vynei/id-7
***
2015 m. kovo 13 d., 14:48
Einu pasitikti lemties.
Gal žvaigždės geruoju minės.
Atidaviau viską, kas buvo ne mano.
Pasilikau tiktai mintį vienintelę, savo.
Kas žino galybę visatos,
kas skaito žvaigždyno raides,
kas mato daugiau nei pasako,
tas mane į ateitį ves.
Einu pasitikti lemties.
Tikiu ta žvaigždelė padės.
Net jei Angelas sargas užmigtų.
Ji spindės, nusileidus ant mano peties.
Gyvename dėl to, kad mus pagimdė.
Paleido svietan mus kentėt.
Ar galim būti mes laimingi?
Geriau to mūs neklausinėt.
Žinau. Sakys pati pasirinkai
tėvus ir savo būtį,
bet buvom dar tik nekalti vaikai,
patyrę skaudų žodžio kirtį.
Nieko nėra, kas priverstų sparnus plasnoti.
Vai ir vėl pavasarinis jausmas kalas,
lyg daigelis vienišas laukuos.
Ieško čia kiekvinas sau širdelės,
pasislėpusios minčių srautuos.
Laikrodukas tiksi kartu su laiku.
O ko Jūs tikitės po 20 metų?
Galvojat, kad kiekvieną pavasrį ji pabunda kaip žiedas saulės pakibintas?
Ne. To jau nebebus.
Viskas užrakinta praeitin.
Kas buvo tas negrįžta.
Ji įskaudinta nusisuka ir pasileidžia bėgti...
Į ką ji atsitrenks?
Dar niekada taip ne rašiau.
Tik netikėtai žodžiais sužaidžiau.
Na ką jūs žinot kiek tiesos
tuose žaidimuos nekaltuos.
Aš ne daktaras,
ne psichologas,
ne kunigas,
o tuo labiau ne Viešpats.
Aš tik retkarčiais
kažkur užklystu.
O jei kam nepatiko
tiek jau to.
Galiu nesilankyti.
Kaip sako duok durniui kelią.
Viešpats viską mato.
Jis yra.
Jis kaip stebuklas ateina.
Jis mūsų klausosi
savo švytėjimu.
Užrašinėja kiekvieną mintį,
kad galėtų išpildyt.
1 ---
6 ---
12 ---
18 ---
24 ---
30 31 32 33 34 ---
36 ---
42 ---
48 ---
51[iš viso:
502]