Tyliai pakuždėsiu Poetui į ausį-
Pavasaris budina mintį gražiausia. 
Ir kiek gi tu žodžių šią dieną priausi? 
Lai bus eilėmis ji pati derlingiausia .

Su
#PoezijosDiena !

Pavasarinės svajos Plaštakės dar nesibaigė. 
Jai reikėjo poilsio nuo skraidymo. Buvo laikas , kai ji liūdėjo, verkė.  Skaudėjo širdį, netekus paties gražiausio, brangiausio ir mieliausio žiedo, kai netikėtai jis nulūžo , per patį gražiausią žydėjimo laiką. Tada atrodė, kad visi jos skraidymai sustojo. Kankino nemigo naktys dėl nebaigto pokalbio, dėl visų sudužusių planų. Jai atrodė, kad visa jos ateitis nebeturi prasmės. Tačiau bėgant metams ji suprato, kad negalima amžinai liūdėti, kad reikia paleisti jo sielą ilsėtis. Kad ir kiek daug prieglobsčio jame buvo radus. Ir kai jau norėjo galutinai atsisveikinti suprato, kad iš atminties jis niekada neišdils. Ir kaip tik tą akimirką ji netikėtai gavo žinutę iš ateities.

"Ir vieną kart pavasarį"...

Į jos pavasarį pasibeldė Pelėda...

***
Tu mano Pegasas. 
Tu mano viltis. 
Tu mano svajonė, 
Diena ir naktis.

Na štai ir atėjo.
Pelėda su Vyturiu kalbėjo.
Kai vienas miegojo-
Kitas sapnus dabojo. 
O jie buvo toki spalvoti..

Tebūnie geresni nei buvo.

Tegul šventės išpildo pačias gražiausias svajones ir neša laimę į namus!

Sapnavau nuostabų sapną.  Viskas jame buvo taip tikroviška.  Ir pokalbis užsitesęs keturias valandas,  ir ta išsiliejusi arbata.  Jau žinosiu ko reikia pirmam pasimatymui.  Atrodo, kad visą  amžinybę tavę pažinau.  Dabar sunkus laikmetis ir man ir tau.  Bet viską mes yveiksim.  Ir kitą kartą sapnas bus dar gražesnis.

Mano įgarsinimai tik tok. 
Patiko man ta niša gal net labiau nei facebook.

Nuraškiau obuolius.
O morkos kaip klumpės. 
Burokėliai kaip obuoliukai. 

Pribumbsėjo.

O jis man likimą bure.

Toks ir turi būti ruduo.
Kai laša visur ir nuo visko. 
Kai akyse tviska. 
Kai sieloje tvyro ramybė. 
O gamtoje derliaus gausybė.