Užsibuvau savo pomidoriniam rojuje. 
Čia ir yra tikrasis poezijos pavasaris,
Kai sodini,  sodini ir nematai galo.
O jei dar braškė pašonėj nusišypso...

Neprievartausiu aš savęs,
Kad pavasariui ką nors ištart galėčiau. 
Šiais metais jis kitoks. 
Be skraidančių minčių,  be spindesio...
Tik krokai šypsosi visuos pakraščiuos,
Lyg pavasario karaliai.
O aš nebeskraidau ir pakilt nenoriu. 
Nebėra kur.  Nė dėl ko.  Nė kam. 
O pavasaris kaip atėjo taip ir praeis. 

SU POEZIJOS DIENA

Pusryčių meniu- čirvablyniai.

Rikiuojasi ant palangės daigų vazonėliai. Sakysit vasaris dar,  bet man jau pavasaris.

***===***===***===***===***===***
Prisėsiu gėlyčių, 
Dailučių,  mažyčių. 
Ir vėl pomidorai
Puikuosis lyg ponai. 
***===***===***===***===***===***
Sodinsiu gėlytę
Ant tavojo kapo. 
Žinau,  pasiilgai.
Tik niekas nemato. 
***===***===***===***===***===***
Turiu aš paleisti,
Su pavasario vėjais,
Iš sapnų, iš naktų,
Tavo sielai atėjus....

Baltučių snaigių kupino dangaus!
Trupučio vėjo,  bet švelnaus! 
Snieguoto kalno laimės burtų! 
Ir dar visokio balto turto! 
Tegul atneš Nauji ateidami!
O skausmą ir negandas visokias 
Lai pasilieka sau seni.
Laimingų 2024-ų metų!

Kalėdos jau nuskambėjo. 
Tik žiba lemputės laukdamos Naujų Metų. 
Tokia šventiška ramybė.

Kai trys didžiosios darbo dienos praeina  tai galima ir šventės.

Po dviejų ytempto darbo dienų vėl lanko nemiga.
Beprotiškai skauda kojas ir nugara. 
Šventės yra šventės.