Jos žydi
Jos kvepia, 
Žiedais
Išpuošia taką.

Kai pavasaris pakvietė
Tave į šį pasaulį,
Ir tu sušukai: aš čia!
Kartu su vyturio giesme.

Tave sveikino pirmi žiedai,
Vos nutirpusiam sniege.
Lyg sakytų: džiaukis gyvenimu,
Čia visos gėlės tau pražydo.

Eik drąsiai ir nesuklupk,
Nesuk ten, kur kelias duobėtas.
Tegul visi takai tave veda
Ten, kur šilta ir saulėta.

Tave sveikino pirmi žiedai,
Vos nutirpusiam sniege.
Lyg sakytų: džiaukis gyvenimu,
Čia visos gėlės tau pražydo.

Eik, kur pavasaris gyvena.
Su Gimtadieniu!

Pradėjau vis rečiau čia lankytis. Tiesiog buvau kitose sistemose.  Retkarčiais dar užbėgsiu. Bet jei vyks kas nors labai svarbaus - tiesiog šaukit , kad sugrįžčiau.

3 Dalis

Varlius nuo Žirgo
Trumpam tik nulipo.
Ir pievoj gėlėtoj
Zuikienę sutiko.

Drugelis tik šast — šalimais,
Su gražuoliais sparnais.
Ir pievoje sėdi jau trys,
O dainą užtraukia Auksakartis…

Ne žodžiais — kanopų ritmu,
Ne garsiai — bet giliai.
Ir pieva klausosi tyliai,
Kaip pasaka jungia visus draugėn.

Čia niekas neskuba,
Čia niekas nevienas.
Kur daina — ten ratas,
Kur ratas — ten namai.

Auksakartis juos visus nešioja
Ir džiaugsmingai uždainuoja:
Man patinka jus nešioti
Ir gėles visas daboti.

Pievoj sėdim ne po vieną,
Zuikienė, Varlius ir drugelis.
Kur kanopos žemę liečia –
Ten daina tyliai pradeda skleistis.

Aš nešu jus per pievas plačias,
Per vasaros šviesų takus.
Kur širdis gera ir rami –
Ten visada sugrįš žiedai.

O kai rudenį jau lapai kris,
Jie užklos gėlių šaknis,
Kad per žiemą nesušaltų
Ir pavasarį daigelį naują keltų.

Ne viskas turi žydėt kasdien,
Kartais reikia tyliai palaukt.
Kas užmigdyta su meile –
Sugrįžta dar gražiau pražydėt.

4 Dalis

Štai žiema balta užklupo,
Miega gėlės po sniegu.
Eglės puošiasi baltais,
Lyg sidabro kailiniais.

Auksakartis vėl dainuoja,
Pasagėlėm  sniega ploja.
Kibirkštys į dangų kyla,
Kai ledu grakščiai šuoliuoja.

Štai atėina jau Nauji,
Metai džiaugsmą nešini.
Ir  Zuikienė su medum
Skuba vaišes padaryt.

Kad neliktų alkanų,
Sergančių gerklėm vaikų.
Kad Naujus sutikti spėtų
Ir sniege pažaist galėtų.

2 dalis

Aš išdykęs gėlių Varlius,
Auksakarčio Žirgo nebijau.
Kai tik jis kanopom beldė —
Šast! ant jo ir užlipau.

„Ei, pala!“ — sušuko vėjas,
Bet jau vėlu — mes pakeliui.
Per pievas, per žiedų karalystę
Lekiame su daina kartu.

Ei! Ei! — saugok gėles!
Ei! Ei! — juokas riedės!
Kur Varlius joja, ten žydi pievos,
Ten kanopos moka apeit žiedus.

Aš negriaunu, aš saugau,
Aš dainuoju žiedams vardus.
Jei vaikai pikti — aš pamokau:
„Grožis gyvas, kai jį saugai tu.“

O kai saulė ima leistis,
Aš nulipsiu tyliai pats.
Žirgas linktels — mes suprasim:
Draugystė — pats gražiausias ratas

Linkiu visiems stebuklo mažo
Ir laimės super didelės.
Te auštantis Kalėdų rytas
Su gera nuotaika lydės.
Lai Kalėdos tyliai šviečia,
Šildo širdį, lydi mus.
Neša džiaugsmą, meilę, viltį,
Tartum angelo sparnus.
Lai Kalėdos tyliai šviečia,
Skleidžia ramybę vakaruos.
Ir tegul stebuklo mažo
Užtenka dideliems darbams.
Tegul žvaigždutės tyliai krinta,
Atneša meilę į širdis.
Ir šiltas vakaro žiburys
Įkvepia viltį kiekvienam.
Tegu namuos ramybė plevena,
Jauki kaip snaigė ant delnų.
Ir metų sunkumai nubėga,
Lyg vanduo nuo žemės šlaitų.
Tegul Kalėdos širdį šildo,
Tegul jos džiaugsmą dovanos.
Ir kiekvienam gerumą pila —
Lyg aukso šviesą iš dangaus.

Susitiko du "Vėžiai" .
Ir panašūs kaip dvyniai. 
Savo sielos gelmėse
Slepia nuoskaudas gilias. 

Kas padės jiems,  jei ne patys. 
Nemiegotos ilgos naktys. 
Vienas kito glėbyje
Randa atrama sau širdyse. 

***
Man taip buvo gera skaityti tą rytinę žinutę, kad ėmiau ir patikėjau savo galiomis padėti per atstumą.  Na nors kur ir aš galiu būti naudinga.  Bet labiausiai džiaugiausi,  kad mano "Vėžiukas Pelėdžiukas" pradėjo dirbti.  Ir tas darbas jam į naudą.  O ir man taip gerai turėti asmeninį taxi.  Niekas kitas mums nepadės,  jei ne mes patys.  Ir toji diena daug ką lėmė.  Įveiktas atstumas ir Jūros dvelksmas tik dar labiau skatino veikti.  Reikėjo.  Man to beprotiškai reikėjo.

Tyliai pakuždėsiu Poetui į ausį-
Pavasaris budina mintį gražiausia. 
Ir kiek gi tu žodžių šią dieną priausi? 
Lai bus eilėmis ji pati derlingiausia .

Su
#PoezijosDiena !

Pavasarinės svajos Plaštakės dar nesibaigė. 
Jai reikėjo poilsio nuo skraidymo. Buvo laikas , kai ji liūdėjo, verkė.  Skaudėjo širdį, netekus paties gražiausio, brangiausio ir mieliausio žiedo, kai netikėtai jis nulūžo , per patį gražiausią žydėjimo laiką. Tada atrodė, kad visi jos skraidymai sustojo. Kankino nemigo naktys dėl nebaigto pokalbio, dėl visų sudužusių planų. Jai atrodė, kad visa jos ateitis nebeturi prasmės. Tačiau bėgant metams ji suprato, kad negalima amžinai liūdėti, kad reikia paleisti jo sielą ilsėtis. Kad ir kiek daug prieglobsčio jame buvo radus. Ir kai jau norėjo galutinai atsisveikinti suprato, kad iš atminties jis niekada neišdils. Ir kaip tik tą akimirką ji netikėtai gavo žinutę iš ateities.

"Ir vieną kart pavasarį"...

Į jos pavasarį pasibeldė Pelėda...

***
Tu mano Pegasas. 
Tu mano viltis. 
Tu mano svajonė, 
Diena ir naktis.

Na štai ir atėjo.
Pelėda su Vyturiu kalbėjo.
Kai vienas miegojo-
Kitas sapnus dabojo. 
O jie buvo toki spalvoti..