Pavasarinės svajos Plaštakės dar nesibaigė. 
Jai reikėjo poilsio nuo skraidymo. Buvo laikas , kai ji liūdėjo, verkė.  Skaudėjo širdį, netekus paties gražiausio, brangiausio ir mieliausio žiedo, kai netikėtai jis nulūžo , per patį gražiausią žydėjimo laiką. Tada atrodė, kad visi jos skraidymai sustojo. Kankino nemigo naktys dėl nebaigto pokalbio, dėl visų sudužusių planų. Jai atrodė, kad visa jos ateitis nebeturi prasmės. Tačiau bėgant metams ji suprato, kad negalima amžinai liūdėti, kad reikia paleisti jo sielą ilsėtis. Kad ir kiek daug prieglobsčio jame buvo radus. Ir kai jau norėjo galutinai atsisveikinti suprato, kad iš atminties jis niekada neišdils. Ir kaip tik tą akimirką ji netikėtai gavo žinutę iš ateities.

"Ir vieną kart pavasarį"...

Į jos pavasarį pasibeldė Pelėda...

***
Tu mano Pegasas. 
Tu mano viltis. 
Tu mano svajonė, 
Diena ir naktis.