Liko vienas keleivis.


Rankoj laikė lagaminą, kupina vilčių. Prisėdo ant kelkraščio. Apsikabino savo lagaminą ir pažvelgė į dangų tarsi ieškodamas ten paties Viešpačio.


Deja traukinys jau buvo nuvažiavęs.

Neapgaudinėk savęs

tau asmeninis angelas kuždės.


Juk čia nėra žvaigždės,


kuri tau šiąnakt švies...


 

 

Girdėjau suokiant aš lakštingalą

skambiu pavasario balsu.

Ji kvietė mus pasisvečiuoti

Į tėviškės žalius laukus.


Kur sukas Suvalkijos vieškeliai

ir skamba žodžiai Salomėjos,

kur buriasi kraštiečiai vėl ,

ten skambūs žodžiai aidi Lietuvai.


Ir atminimų pėdsakai nedylantys,

dangun ir vėl žodžiu pakylantys.

Lakštingalų balsais skambės

ant tėviškės žalios žolės.


Niekada nestatau poezijos į politinius rėmus.

Čia Lietuva,
čia lietūs lyja.
Čia moterys
iš Suvalkijos.

Praleidau daug pavasarių pavėjui,

akimirkų vienintelių, nepakartojamų.

Tačiau viltis ištiesus ranką moja man.

Dar bus pavasarių, akimirkų gražių.


Renku lietaus lašus, skaičiuoju,

aš sekundes, minutes ir valandas.

Ir tiksi laikrodžiai dienas rikiuojant

gyvenimo vingiuotame kely.


Praleidau daug pavasarių pavėjui

ir šis taip greitai nuskubėjo šuoliais,

tarytum žirgas lenktyniaudamas

su vėju besiblaškančiu laukais. 

...

Toks dažnas atvejis, kad viskas prasileidžia. Būna akimirkų kai nori skristi. Nori būti ten. Bet būtinai kažkas tave patupdo į kitą vietą. Na, kad ir netikėtos traumos, susirgę vaikai ar kiti buitiniai ar ūkiniai rūpesčiai. Atrodo tarsi kipšas koją pakiša, kad tu nesudalyvautum tose poezijos pavasario šventėse. Taip ir apsiribojama tik savo kaimo renginiais. O toliau...
Viskas vyksta ne ten arba ne tuo laiku.

Toks užimtas pavasaris.
Visiems savi laukų darbai.
Vėlyvos vakarienės ir
nuovargis pribaigia ne lauktai.

Ak buvo kartą, kad pavargusi
pamerkiau į vandenį aš kojas.
Ir pabudau aš taip ryte,
išmirko kojos man vandenyje.

Praslinko laikas lyg žaltys.
Poezijos pavasarių
jau nieks nesugrąžins.
Tik aš, pavasaris ir tu.

Pabudome.
Tik "šaukštai po pietų".

Ar bandei kada nufotografuoti saulę?
Kaip tau tai pavyko?
Kai aš fotografavau saulę virš žaliuojančio krūmo:- 

...

Saulės gėlė pražydo

žalio krūmo viršūnėje.

Meilės spinduliais yrėsi

dangaus platybėse.


Saulės gėlė palytėjo

skruostus nugairintus vėjo.

Akys švelniai prisimerkė,

jos spindulių neatlaikė.


Saulės gėlė spindėjo,

spalvom vaivorykštės tilto.

Gėlės jai pavydėjo,

kad nuskinti jos nieks negalėjo.

Kam šildyti ledine širdį?
Kam jausti šaltį savo delnuose?
Jai pačio dar širdis gyva.
Neglauski ledo prie plakančios
Ir besiblaškančios širdies!
Nes kraujas tekantis per ją
Sustingsta- virsta.
Atvėsusia ugnikalnio lava.
Iš ledinės širdies, vanduo varvės
Iš akių ašaros tekės
Kam šildyti ledinę širdį ?
Kam jausti šaltį savo delnuose?
(Aidas K. )

***


O tu ne šildyk. Tu ištirpdyk.

Suspaudęs lyg teptuką rankoj

iš jos lašų tu kitą nupaišyk.

Kuri skleis šilumą ir šviesą,

švytės lyg saulė danguje.

Ir išdžiovins tas ašaras sūrias.

Įklimpau į pavasario žiedus,

kurie gundomi saulės

per žemę vainikais pinasi.

Į akis šypsenėlėm kabinasi.


Mirksi gundančios akys žibuoklių.

o aistringasis vėjas galveles,

švelniai pūsdamas glosto.

Ir kviečia į pavasario uostą.

Mes lyg pavasario gėlės
šypsokimės nors vieną kartą metuose.
Žydėkime savo pačių darželiuose
ir mylinčių ... širdelėse.