Susikalė kuolai į pačią vietą,
Lyg kokį užtvarą žymėtų.

Parėjau ir parsinešiau glėbį žiedų,
margaspalvių,
lyg pievos drugių.
Šypsos jie.
Šypsaus aš.
O pavasaris
skliaidžia bangas...

Vienumos atspindys
2015 m. balandžio 18 d., 20:23
Aš toks vienišas.
Velniškai vienišas,
kaip kelionės
išvargintas žiedas.
___________________________________________________________
Tą dieną parsivežiau jį tokį suglebusį. Ai nežinau kodėl taip jaučiausi. Nors aplink buvo tiek daug nuostabių , ydomių žmonių.


***
2015 m. balandžio 18 d., 21:28
Ėjau rasotu taku
ieškoti paklydusio sapno.
Mačiau šypseną,
Jutau švelnutį ...
rankos paspaudimą.
Išsigandau.
Negi aš jį suradau?
Negali būti,
kad sapnai taip greitai pildytųsi.
Akimirksniu pradėjau bėgti,
lyg pati nuo savęs.
Išgirdau tik kaukšint
savo batų padus.
Mintys vis grįžinėjo
prie sapno...
________________________________
Einu ieškoti dar gražesnio sapno,
bet ir šitas buvo nuostabus. 
_________________________________

Tą rytą lijo. Asfaltas buvo šlapias. Gana vėsi diena. Nežinau kokios vidinės jėgos skatino ten belstis. Bet buvo tokia pakili nuotaika. Nusibeldžiau ten vos ne pirmutinė. Buvo dar visa valanda iki pradžios. Dar laukia ištiesė ranką... Neskubėjau registruotis. Vis dar svarsčiau.
Klausiausi ir galvojau ar nepamiršiu aš savo tarmės.
Žinau, kad turiu tą drąsą, bet kartais ji būna ne vietoj.
Neskubėjau ir namo, bet nenorėjau likti paskutinė.
Lygiai 20.00 parsibaladojau.
(Gal tai tik dienos būsena?)

Kuo didesnę nesamonę parašau, tuo labiau ją skaito.
Jei tik parašau rimčiau lieku nepastebėta.

Žmonės mėgsta nesamones. Kuo jų daugiau tuo linksmiau.

http://www.menaskartu.lt/projects/ranku-ir-sirdies-dovana-te vynei/id-7

***
2015 m. kovo 13 d., 14:48
Einu pasitikti lemties.
Gal žvaigždės geruoju minės.
Atidaviau viską, kas buvo ne mano.
Pasilikau tiktai mintį vienintelę, savo.

Kas žino galybę visatos,
kas skaito žvaigždyno raides,
kas mato daugiau nei pasako,
tas mane į ateitį ves.

Einu pasitikti lemties.
Tikiu ta žvaigždelė padės.
Net jei Angelas sargas užmigtų.
Ji spindės, nusileidus ant mano peties.

Gyvename dėl to, kad mus pagimdė.
Paleido svietan mus kentėt.
Ar galim būti mes laimingi?
Geriau to mūs neklausinėt.

Žinau. Sakys pati pasirinkai
tėvus ir savo būtį,
bet buvom dar tik nekalti vaikai,
patyrę skaudų žodžio kirtį.

Nieko nėra, kas priverstų sparnus plasnoti.

Vai ir vėl pavasarinis jausmas kalas,
lyg daigelis vienišas laukuos.
Ieško čia kiekvinas sau širdelės,
pasislėpusios minčių srautuos.

Laikrodukas tiksi kartu su laiku.
O ko Jūs tikitės po 20 metų?
Galvojat, kad kiekvieną pavasrį ji pabunda kaip žiedas saulės pakibintas?
Ne. To jau nebebus.
Viskas užrakinta praeitin.
Kas buvo tas negrįžta.
Ji įskaudinta nusisuka ir pasileidžia bėgti...

Į ką ji atsitrenks?