Gėlesodžio diena.
Pritūpiau atsikvėpti.
Padėjau kabliuką,
pasiėmiau kauptuką.

____________________________________________________

Kai visi suokia meilės posmus, aš nejučia atsiriboju nuo bet kokio žmogiško artumo.
Negi artinasi senatvė?
Liečiu rankomis žiedus, pačius nuostabiausius žiedus. Tą pačią akimirka mintys gamina naują rašto idėją. Vienintelė bundanti aistra gėlėms ir naujiems rankadrbiams.
Tuo momentu vyras įžengęs į krizinį amžiaus tarpsnį, lyg išprotėjęs pradeda reikalauti visokio galo...
Ech. Atlieku pareigą. Kaip gi be to. Ir mintyse keiksnoju- o kur tu buvai kai man to reikėjo?
Dabar viskas apsisuko priešinga linkme.

Ar jautei kada virpant blakstienas?
Ar matei savo baimės akis?
Tyliai, tyliai artėja...

Sakė, kad pasitiks savivaldybėje.
Apsukau keletą ratų aplink, užsukau į vidų. Ir jokio ženklo, kad ten būtų paukštės. Ot informacija.
Buvo viltis, kad 13.00 KIršuose, bet į ten niekas neveža.
Tai gi kažkur praskrido.
O aš įsiutusi, kad nelemta susisiekt su paukštėmis 13.00 pajudėjau autobusu namo iš Vilkaviškio.

Eisiu ten ir aš.
Tikiuosi spėsiu.

Jei ne tas atvėsęs oras būtų dar smagiau.
O dabar liko gergždžianti gerklė ir varvanti nosis.

__________________________________________________________

Kalbėjausi su vieniša gulbe.

Aš taip norėčiau, kad visos šventės būtų skirtingomis dienomis. Va taip ir kertasi norai kai nori būti ten, bet ne nuo taves priklauso. Visur viskas tą pačią dieną. Negi žmogus gali persiplėšt? O aš noriu tai visur. Aš visur noriu būti. Net ir muziejų naktyje.
Na ir sugalvojo būtent tą dieną ženytis...

Kažkas kuždėjo, kad šiandien reik dainuoti Meilei.
Kad reikia jausti, džiaugtis ir mylėt.

Tai kur jinai pasislėpė?
Po kokiu debesiu?
Kuriam žiede ji tūno?

Tikriausiai reiks man vėjo vėl paklausinėt.

___________________________________________

Na ir kas,
kad traukiniai nurieda.
Na ir kas,
kad nuvysta žiedai.

Gyvenimas
toliau sava kryptim rieda.
Pražįsta
vėl nauji žiedai.

Štai sėdi erdvėje pone Fantazija Meilutė. Rezga mintį po minties. Ateina Fantastas Gudrutis ir atsineša gabalėlį vilties. Tas gabalėlis toks mažytis. Toks mažas trupinėlis, lyg padžiūvusio pyrago.
Įsiverže Pavasaris netikėtai...
Bet taip ne laiku. Juk šitiek daug darbų.

Kai jau pasėta
ir gėlės susodintos.
Ir vakaras pakvimpa pyragu.
Nerimstančios rankos ramios nepabūna.
Jos dirba savo darbą ir kuria projektą po projekto.
O tiem kas prisidės pyragų paragaut galės.

http://www.menaskartu.lt/…/ranku-ir-sirdies-dovana-tev…/id-7

Nesvarbu kiek metų stuksi.
Linksma daros pagalvojus,
kad "Rašykuos" linksmas rojus.

Man 16. Ir ką?
Dar visai juk ne sena.