Dar vienas žingsnis ir tuoj perlipsiu visas ribas.
Žinau kaip tingiu skaityti prozą, o tuo labiau ilgą. Teks prisiversti perskaityt po kelis kartus.
Tebūnie tai iššūkis pačiai sau. Nors jausmas, lyg būčiau išprievartauta. Bet nesitrauksiu.
Einu pirmyn atlaikydama visus juokelius. Žinau, kad kažkas stebi per padidinimo stiklą mano kiekvieną veiksmą, kiekvieną žingsnį. Bet aš ir nesislepiu. O gal turėčiau?

Akimirkos mirksnis.
Žaibo greitumu apskrieta
Jūros pakrantė
ir likęs galvosūkis. 

Štai kada suprantama, kad gyvenimas duoda užduotis, kurias privaloma atlikti. Kad tai jau nebežaidimas. Ne koks nors nuotykis,
kad tai rimtesnis gyvenimo yvykis.
Ir ne taip lengva nusimetus baimės skraistę tiesti kitam pagalbos ranką kai pati faktiškai nieko neturi apart savo mintis ir idėjas. Tai tik mažutė pradžia galbūt kažkam sukėlusi intrigą. Bet aš ne intrigantė. Aš tik bandanti padėti tiems, kuriems tikrai reikalinga pagalba. Tikiuosi man tą dieną pavyko padėti bent vienam žmogučiui.

Kad ir kaip ten visos mintys bėga link Jūros.

Kai grįšiu būsiu atidesnė. O dabar dar pati blaškausi.

Šiandien kažkas su manim linksmai pasisveikino. Būtent tuo metu kai dėdės ant zelikio šildo savo užpakalius. Taip bus labai užimta vasara.
Gal ir gerai.
Kažkas bandė juokauti užsakydamas gimtadienio eilėraštį. Tarsi tai būtų įmanoma? Galiausia pavargo tampyti savo balsą ir prisipažino, kad skauda gerklę nuo išsidirbinėjimo.
Taigi. Juoktis sveika.

Išeinu atostogų.
Vasaros cezoniniai kurortai kviečia.
Jų privalumai:-
1. Aktyvi mankšta strėnoms.
2. Nemokamos soliariumo paslaugos.
3. Sveikas maistas.

Kai užsimerksiu pradėsiu sapnuoti kažką tokio labai, labai...

Ir visai nesvarbu kelinto amžiaus krizė.

Gėlesodžio diena.
Pritūpiau atsikvėpti.
Padėjau kabliuką,
pasiėmiau kauptuką.

____________________________________________________

Kai visi suokia meilės posmus, aš nejučia atsiriboju nuo bet kokio žmogiško artumo.
Negi artinasi senatvė?
Liečiu rankomis žiedus, pačius nuostabiausius žiedus. Tą pačią akimirka mintys gamina naują rašto idėją. Vienintelė bundanti aistra gėlėms ir naujiems rankadrbiams.
Tuo momentu vyras įžengęs į krizinį amžiaus tarpsnį, lyg išprotėjęs pradeda reikalauti visokio galo...
Ech. Atlieku pareigą. Kaip gi be to. Ir mintyse keiksnoju- o kur tu buvai kai man to reikėjo?
Dabar viskas apsisuko priešinga linkme.

Ar jautei kada virpant blakstienas?
Ar matei savo baimės akis?
Tyliai, tyliai artėja...

Sakė, kad pasitiks savivaldybėje.
Apsukau keletą ratų aplink, užsukau į vidų. Ir jokio ženklo, kad ten būtų paukštės. Ot informacija.
Buvo viltis, kad 13.00 KIršuose, bet į ten niekas neveža.
Tai gi kažkur praskrido.
O aš įsiutusi, kad nelemta susisiekt su paukštėmis 13.00 pajudėjau autobusu namo iš Vilkaviškio.

Eisiu ten ir aš.
Tikiuosi spėsiu.