Laukiu vasaros karštos,
Kad skraidyčiau lankose.
Kad po žiedus rinkčiau,
saulę į kasas įpinčiau.

Man šypsotųsi drugiai
Nuoširdžiai ir nuolankiai.
Aš Plaštakė ta lankų
kur tik noriu , ten skrendu.

Šiltus bučinius renku.
Negalvokit, nepiktai.
Man patinka tik drugiai,
Kai pamirksi atvirai.

Man suvirpa net sparnai.
Kai aš drugį pamatau
Noriu jį priglaust arčiau
ir paglostyti sparnais.

Taip iš ryto, kas diena,
Ieškau jų aš vis viena.
Aš Plaštakė ta lankų,
kur tik noriu ten skrendu.

Man nereikia
Apgaulingų akių.
Man tik reikia
Tavo žodžių švelnių.

Man nereikia
Tavos praeities.
Man tik reikia
Bendros ateities.

Man nereikia
Žinoti kas buvo.
Man tik reikia
Galvoti kas bus.

Man nereikia
Suprasti, kad klystu.
Man tik reikia
Matyti kur slystu.

Man nereikia
Tavų milijonų.
Man tik reikia
Tavo jausmų.

Man nereikia,
Kad būtum tik mano.
Man tik reikia,
Bendrų pamatų.

Man nereikia,
Kad skelbtum pasauliui.
Man tik reikia,
Kad mane pripažintum.

Man nereikia
Kad keltum į dangų.
Man tik reikia
Kad matytum šalia.

Ne kas dien,
Ne kas naktį.
Tik nors kartą
Aistringam sapne.

O tu ateik!
Su pavasariu,
Su baltu žiedu,
Su klegesiu kovų!

O tu ateik!
Su saulės spinduliu,
Tarp krokų žydinčių.
Ateik - kviečiu!

O tu ateik!
Žibuoklių saujom
Nešinas laukais.
Lig saulė nusileis.

O tu ateik!
Su pumpurais,
Beržų sulos
Ąsočiais sklidinais.

O tu ateik!
Kai liūdesys suspaus,
Kai kauks širdis
Ir niekas nebelauks.

Mes valgėme kasdienę duoną,
Šypsojos akys ir širdis. 
Atriekusios po meilės riekę 
Dalinomės jos trupiniais.

O duona ar gi ne iš meilės?
Ar ne iš tavo vargstančių delnų?
Kurie kas vakarą priglaudžia
Po šiltu meilės sparneliu. 

#eilės, #meilė, #kūryba, #poezija #plaštakė, #duona

Atnešiu tau delne
Mažytę laimės žvaigždę.
Lai žalią šaką puoš
Ir džiaugsmą dovanos.

Atnešiu tau delne
Lašelį savo meilės.
Lai vakaras joje
Pavirsta laime.

Atnešiu tau delne
Truputį šilumos.
Lai šaltis vakarais
Nebus stiprus.

Atnešiu tau delne
Mažytę viltį
Tavoms svajonėms
Lemta išsipildyt.

Atnešiu tau delne
Spalvotą sapną.
Kur meilė, šiluma
Lig ryto šneka.

Atnešiu tau delne
Mažytę laimės žvaigždę.
Lai žalią šaką puoš
Ir džiaugsmą dovanos.

Atnešiu tau delne
Lašelį savo meilės.
Lai vakaras joje
Pavirsta laime.

Atnešiu tau delne
Truputį šilumos.
Lai šaltis vakarais
Nebus stiprus.

Atnešiu tau delne
Mažytę viltį
Tavoms svajonėms
Lemta išsipildyt.

Atnešiu tau delne
Spalvotą sapną.
Kur meilė, šiluma
Lig ryto šneka.

Kai žvaigždės pradeda byrėti
Sparnai suplazda ir kyla, kyla...
O, dangaus platybe, kokia tu didelė...

Laikas, kai galima blaškytis. Skaityti, rašyti, kurti ir kitokias nesąmones daryti. Taip ateina žiema palikdama už baltų durų rudenį.

Neskubėti tyliai į naktį.
Įkvėpti vakaro.
Ramiai laukti ryto.
Juk niekas nevyksta greičiau už galimybes.
Ne pavydėti, o džiaugtis kitų sėkme.
Ne tas didis, kuris per kitų galvas lipa.
Didis yra tas, kuris žino kas yra svarbiau.
Praleistos progos tai tik smulkmena.
Jų bus dar ne viena.

Paknopstom per dirvonus,
Per išdžiūvusią žolę,
Bėgo vasara oriai,
Žiedais dar mojuoja.

Pailsau. O, lietau!
Ačiū tau!