Prasidėjus darbams prasideda Poezijos pavasariai.
Šiuo atveju vasaris buvo pats darbingiausias. Retkarčiais užsuksiu. Bet ne tiek kiek vasario mėnesį. O ir neprivalau kiekvieną dieną rašyti. Ne iš rašymo gyvena ūkininkai.

Bus graži diena. 
Šypsosis snaigės,
Gėlių žiedai
Ir vėjas šnarins
Jų lapus.

Pavasaris. 
Lietus laisto žemę. 
Sprogsta žiedai.
Plaštakė nektarą gere.

Kai sniegas nutirps ir pagirdys žemės augalus, išaugs graži gėlė.
Aš tupėsiu joje ir stebėsiu žvaigždėtą dangų.

Iš žodžių skambesio
Į Meilės tyrus.
Iš minties galybės
Į pavasarį.
Lai skrenda žodžiai
Į širdis.
Su Poezijos diena!

O su pavasariu skristi laukais, per žydinčiais pievas.

Tu kvietei,
Aš ateit ne galėjau.
Tau skaudėjo,
Aš skausmą jutau.
Tu verkei,
Aš tą nakt ne miegojau.
Tu mirei,
Aš iš skausmo verkiau.

********************************

Jie tokie tikroviški. Kartais įspėjantys, kartais informuojantys. O kartais tokie, kad gniaužia kvapą, pakelia širdies dūžius...

Kai naktys bemiegės aplanko dažnai
Ir kaukės nukrinta šešėliuos tamsos.
Ateina tikrieji svajonių draugai,
Kurie pasirengę tau ranką paduos.

Gal būt netikėsi akimirka šia,
Pasirodys - esi lyg svajonių sapne.
Bet būna, juk būna tokių naktų
Kada pildos svojonės ir norai draugų.

Esi netikėtas lyg vaiduoklis
Sudrumstęs bemieges naktis.
Išnirai iš svajonių skrynelės
Ir aptemdei mano akis.

Kaip toli tavo Jūra banguoja,
Mano krantas vis laukia tavęs.
Štai dabar aš svajosiu
Kada bangos manę nusineš.