Per karščius pasireiškia nedarbingumas.

Tu neklausk ką aš veikiau tą rytą. 
Nesakysiu niekados. 
Saulės bučiniai per dangų ritos. 
Paslaptis tik tai jausmuos.

Tėviškės takais
Prisiminimai grįžta .

Į skirtingas puses nusisuko jų žvilgsniai.
Lyg pavargo abu nuo kasdienių darbų. 
Net gamta kopijuoja jų kasdienišką būtį, 
Kai nenori jau niekur kartu jie pabūti.

Einam žoliauti. 
Juk tokios kvapnios pievų gėlės.

Ar žinojai,  kad šita Plaštakė neskraido?
Ji braido po gilius vandenis,  kartais po grūdų aruodus. Slapta svajoja...

Vieną kartą  sutikau žmogų, kuris be jokios abejonės krito į akis.  Nežinojau ar jis jautė tą patį,  bet pamažu vis dažniau ir dažniau pradėjom bendrauti kūrybiniais reikalais.  Nežinau ar jis pajuto, kad stengiuosi jo vertę kelti į aukštumas.  Atsitiko tai,  kad vienoje nuotraukoje stovėjom greta būtent per mano gimtadienį.  Koks tai neapsakomas jausmas stovėti greta to, kurio kūrybą įsimylėjau. Ne patį žmogų,  bet jo kūrybą ir tai ką jis daro.  Tai ėmiau ir parašiau jam atvirą viešą laišką,

Aš dar skraidysiu.
Mes lenktyniausime abu. 
Tenai,  kur daug dar
Mums neatrastų žiedų. 

Žinau, kad pasiduosiu, 
Suteiksiu garbę tau laimėt. 
Nes mano laimė  -
Tavam šešėlyje švytėt. 

Ĺaimingas tu ir aš
Dar užkariausime visų 
Laukų kvapnias gėles
Ir kilsim į žvaigždes. 

Jos ryškiai mums spindės, 
Į meilę kelią švies. 
Tada į ežerą Šilaičių skrisim, 
Laimės purslais visus taškysim.

Meilė niekada nepavydi ir nieko neprašo mainais. Ji tiesiog žino kada ji reikalinga, o kada ne. Meilė myli be jokio išskaičiavimo. Supranta kada reikia sustoti ir pasitraukti į nuošalį. Kada kalbėti ir kada nutilti. Kada užstoti ir apginti. Kada skatinti ir kada sudrausti.

Kai prisiskaitau nusišypsau.
O jūs kalbėkitės.