Gražiausias jausmas Meilė,
Gražiausia daina apie Meilę. 
Džiaugsmingai šypsosi įsimylėja, 
Kai Meilės lūpos susilieja.

Ryte regėjau gražų sapną.
O kaip norėčiau šiąnakt pakartot. 
Tikiu- ateisi pasiruošęs,
Manus sapnus lig ryto padabot.

Ateis dar tas laikas...

Eikit visi kept ir būsit sotūs.

Keistos naktys prasidėjo.
Nesigirdi jokio vėjo. 
O už lango taip tamsu,
Nesimato net  žvaigždžių.

Esmė, kad čia jis nesilanko.

Negu kažkas tikėjosi.

O gal reikėtų?

Žinau.  Sakysi sniegas būna baltas. Bet pasakose būna visoks kaip ir sapnuose.  Kam rašyti apie realybę?  Juk galima nuspalvint. Galima.

Būna tokių naktų, kai nesimiega,
kai tyliai skauda,  bet tyli. 
Būna tokių dienų, kai tirpsta sniegas
ar gėlės žydi pakely.
Praeina žiemos,  pavasariai ir vasaros.
O tu ir vėl kažkuo tiki. 
Tiki, kad skausmą galima įveikti, 
kad šypsena gal būt padės,
tada, kai vėl beprotiškai skaudės. 
Atrodo, kartais jau praeina, 
atrodo, viskas bus gerai. 
Bet vėl ir vėl kartojas bemiegės naktys ir skausmai...

*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*- *-*-*-*

Kova su skausmu dažnai verčia daug ko atsisakyti.  Atrodo atsiriboji nuo visko.  Nuo renginių, nuo kelionių,  nuo to kas nėra būtina.  Tačiau nuo kasdienių darbų ir ūkinės veiklos niekas tavęs atleidžia.  Eini sukandus dantis ir darai kas reikia... 
Ir taip trys metai.  Gal todėl ir patiko karantinas,  kad nereikėjo niekur eiti. Kai skauda- tai ir nenori nieko.