Esmė, kad čia jis nesilanko.
Žinau. Sakysi sniegas būna baltas. Bet pasakose būna visoks kaip ir sapnuose. Kam rašyti apie realybę? Juk galima nuspalvint. Galima.
Būna tokių naktų, kai nesimiega,
kai tyliai skauda, bet tyli.
Būna tokių dienų, kai tirpsta sniegas
ar gėlės žydi pakely.
Praeina žiemos, pavasariai ir vasaros.
O tu ir vėl kažkuo tiki.
Tiki, kad skausmą galima įveikti,
kad šypsena gal būt padės,
tada, kai vėl beprotiškai skaudės.
Atrodo, kartais jau praeina,
atrodo, viskas bus gerai.
Bet vėl ir vėl kartojas bemiegės naktys ir skausmai...
*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*- *-*-*-*
Kova su skausmu dažnai verčia daug ko atsisakyti. Atrodo atsiriboji nuo visko. Nuo renginių, nuo kelionių, nuo to kas nėra būtina. Tačiau nuo kasdienių darbų ir ūkinės veiklos niekas tavęs atleidžia. Eini sukandus dantis ir darai kas reikia...
Ir taip trys metai. Gal todėl ir patiko karantinas, kad nereikėjo niekur eiti. Kai skauda- tai ir nenori nieko.
Atrodo šie metai bus ramūs visokiom prasmėm.
Svarbiausia į viską žiūrėti ramiai.
Nekreipti dėmesio į vykstančias nesamones.
Nenusiminti jei nieko nelaimėjai.
Nieko tokio jei praleisti renginiai ar konkursai.
Juk tai tokie nesvarbūs dalykai.
Nėra nieko svarbesnio už žmogaus ramybę.
****************************************************
Pasipuošė žaliaskarė princesė balto sidabro suknele.
- Tik nekirskite manęs. Man čia taip gera tarp baltakamienių sargybinių beržų.
Medkirtys pasigrožėjo jos žavesiu ir nuėjo gilyn į mišką.
-Ne tavęs juk čia atėjau. Man reik tik sausuolių, vėtrų išvardytų malkoms.
Nieko nėra geriau kaip šaltą žiemą tūnoti namuose.
Kai nebūni- kur norėtum,
Būni- kur reikia būti.
Ir nieko čia nepakeisi.
Gyvenimas teka savo vaga.
***
Tai gi per greitai apsidžiaugiau besibaigenčiais lauko darbais.
Kol tie seni žmonės bus gyvi, tol ir nešim tą kryžių. Ir niekas nežino kada atsilaisvinsim.
1 ---
6 ---
8 9 10 11 12 ---
18 ---
24 ---
30 ---
36 ---
42 ---
48 ---
51[iš viso:
501]