Einam žoliauti. 
Juk tokios kvapnios pievų gėlės.

Ar žinojai,  kad šita Plaštakė neskraido?
Ji braido po gilius vandenis,  kartais po grūdų aruodus. Slapta svajoja...

Vieną kartą  sutikau žmogų, kuris be jokios abejonės krito į akis.  Nežinojau ar jis jautė tą patį,  bet pamažu vis dažniau ir dažniau pradėjom bendrauti kūrybiniais reikalais.  Nežinau ar jis pajuto, kad stengiuosi jo vertę kelti į aukštumas.  Atsitiko tai,  kad vienoje nuotraukoje stovėjom greta būtent per mano gimtadienį.  Koks tai neapsakomas jausmas stovėti greta to, kurio kūrybą įsimylėjau. Ne patį žmogų,  bet jo kūrybą ir tai ką jis daro.  Tai ėmiau ir parašiau jam atvirą viešą laišką,

Aš dar skraidysiu.
Mes lenktyniausime abu. 
Tenai,  kur daug dar
Mums neatrastų žiedų. 

Žinau, kad pasiduosiu, 
Suteiksiu garbę tau laimėt. 
Nes mano laimė  -
Tavam šešėlyje švytėt. 

Ĺaimingas tu ir aš
Dar užkariausime visų 
Laukų kvapnias gėles
Ir kilsim į žvaigždes. 

Jos ryškiai mums spindės, 
Į meilę kelią švies. 
Tada į ežerą Šilaičių skrisim, 
Laimės purslais visus taškysim.

Meilė niekada nepavydi ir nieko neprašo mainais. Ji tiesiog žino kada ji reikalinga, o kada ne. Meilė myli be jokio išskaičiavimo. Supranta kada reikia sustoti ir pasitraukti į nuošalį. Kada kalbėti ir kada nutilti. Kada užstoti ir apginti. Kada skatinti ir kada sudrausti.

Kai prisiskaitau nusišypsau.
O jūs kalbėkitės.

Tas sudėtingas duonos kelias.

Tie kvapnūs žiedai apsvaigino iki minčių siautulio.

Neeiliuosiu minčių. Lietus viską nuplovė. Liko pumpurai neišsiskleidę. Prisiminimais gyventi smagu. Na ir kas, kad Sūduvos metai.  Ne gi dėl to reikia kažkuo pasižymėti? Buvo laikas kai mezgiau,  pyragus kepiau ar kitokius niekučius dariau.  O dabar tiesiog norisi ramybės.  Ramiai sau kuistis namuose, šiltnamiuose,  gėlyne ar darže.  Ir nesvarbu kas kuo pasižymės.  Visada ramiai pasidžiaugsiu kitų sėkme.  O pati net nebandysiu jos ieškoti.  Kam to reikia?  Juk vis tiek niekas nepasikeis.  Svarbiausia,  kad nustotų skaudėti...
Tik ne mano stiliui dejuoti.  Geriau "paskraidysiu", nes vaikščiot kas kart vis darosi sunkiau.

Gražiausios gėlės auga šiukšlyne ar kitose netikėčiausiose vietose.  Pavz. ant betoninio tako, ant šiltnamio plėvelės, kartais ant samanoto stogo. Mano tulpės gražiausiai žydi ant tako.  Jos gražesnės už tas,  kurios gėlyno lysvėje.  Niekada nesuprasi iš kur tas gyvybingumas.