Uz kiekviena nukankinta nervu lastele. Uz kiekvien nerame minti. Kad ir kaip man butu pochu ant jusu visu, as nesu nei kurcia nei akla. Bet tai kiekvienos vargses sielos patirie ir del to nesijauciu kitokia. Bet bunant tokiai ypatingai kaip as esu. Vargse, nukankinta sirdis.
<<Ispjaukit ta mesgali man is krutines>>

Per dvidesimta metu visko prisiziurejau, bet tik dar tris kartus tiek nugyvanus pilnai visko isgyvensiu. O dabar ziuriu i savo tevus ir man baisu, kad as apie juos ne viska zinau. Tiek pat ir draugai tikriausiai tik besiformuojanciu charakteriu deka man atvere akis. Pamaciau kuokie zmones yra savanaudiski, pikti ir... O kam tas ir, juk ir pati gerai matau, kad zmogus yra tas dievo kurinys, kuriuo jis pats bodis. Bet juk ir pats zmogus nera ikigalo sau atviras ir daznai uzgniauzia kai ka netik nuo svetimo zvilgsnio, bet ir nuo savo proto akiu. O as ismokau kitus isprovuokuoti. Pamaciau ko nemaciu ir taip sutrikau, kad dabar noretusi to is vis nebuti macius. Dar niekada nepadejau zmogui atrasti jo geruju savybiu, o tik islaisvinau ju visa blogi.
<<As atskleisiu tau tiesa>>

Tingeti negarbinga, tingeti negrazu, bet eme ir aptingo Gabriele pamazu.
Zinau kad dar galesiuos. Reik tingini musti.
<<Sikne>>

Jeigu yra tinkamas zodis, kad jis galetu zmogu paguosti, as ji zinau.
As ji tariu tau.
Jeigu mano istikimybe ir draugyste tau yra paguoda.
As busiu tavo drauge.
Bet jeigu mano meile tau sukele tokia sirtgela ir pykti.
Geriau jau as numirsiu.
Nes myleti nustoti tikrai negaliu...
<<Kai tu negali man atsakyti, as viska jauciu>>

Diena is dienos vis aiskiau matau, kad netenku draugu ir nesuprantu kodel. Gal pati kalta, kad esu nuobodi. Bet viena aisku, jie gedejasi manes. Greitai vienintelis mano draugas bus beribis internetas ir zmones be veidu.
<Nes mane prakeike mano Motyna>

Sako kad jauna, kad dar spesiu pamilti. Bet ka jie zino. Nelaimynga as... Gal dar vaikas jiems atrodau, nors isvaizda jau moters, o sirdis tokia susenusi ir pavargusi nuo tu jausmu maisaties. Uz tat koks giedras ir grazus pasaulis ziurint vaiko akimis ryte atrodo,  o vakaria, vel kaip koks pragaro katilas. Oi sunku tokiai kaip as siame pasaulyje, sunku. Maniausi amzinau liksiu vaikas, bet kogero nesupratau savo paskirties siam pasauli ir bandziau lysti ten kur nedera. Bet nenorio numirti, bet ir nenoriu daugaiu gyventi, argi mirsiu nepatyrus meiles, o gal tai reiskia, kad gyvensiu amzinai. Tikriausiai man buvo per daug to gyvenimo ir per daug zinojau ir vistiek neikada nebuna gana. Kad uzpildyciau savo siela, kad visa ta pilnatve butu vienintelis siekis vardan to, kad gyventi, o tiek daug tos erdves kuria reikia uzpildyti. Kalbejausi su Dievu, bet atrodo jis manes nesuprato. Prasiau kad palaikyti mane uz rankos, o jis tik juokesi... O as taip norejau pajusti tikra gyvenima. Tai stai kodel isvaisciau visa savo gyvenima ir dar jauna pasmerkiau amzinam ieskojimui pilnatves. Pajusti gyvenima...
<Kai nebesuprantu ka darau>

Kas tas dvasinis skausmas palyginus su fiziniu. Kai temsta akyse ir darosi silpna, kai atrodo, kad geriau mirti negu tai kenteti. Tokia akimirka mazai truksta iki to, kol perzengsi ta riba, kai viskas aptems ir protas pats automatiskai atsijungs ir tada palengves. Atsigulsi ant saltos zemes, vaizdas subegs i vientisa juoduma ir tas skausmas po truputi isbles, o as uzmigsiu lengvu miegu. Bet kas bus kai as prabusiu? Skausmas gris...
<Atrakcijos pas dantiste>

Mikė Pūkuotukas buvo poetas. Ir laisvalaikiu kurdavo eiles ir netgi daineles. Maždaug tokias:

Mikė:
tuščia smegeninėj učia
pam param tik vėjai pučia. -

ar anksti kasau pakaušį
ne-bė-da
man pakaušį drožlės šiaušia
vi-sa-da
nors galvelėj vėjai pučia
bet man gera
učia učia
nors mano galvelėj rūkas
bet ten mano mintys sukas
sugalvojau šičia viską aš savaip
taip

Pūkuotukas juk gyvena neblogai
ir dainas gražias dainuoja jis už tai
ką daryt jis bepradėtų kad tiktai nesuliesėtų
bet gi šito juk nebus
jis laiku sukirs pietus
taip

<As esu pats tikriausias MIKE POOH>

Del idomumo kalbejausi su keistuole drauges seserimi (na kaip ten juos vadina, ach taip banglais). Na stai kalbejom apie idomius dalykus man jokia tema nesvetima as visapusiskas zmogus. Tai va kalbejomes apie sapnus. Uzvire tokia diskusija. Ji daug knygu skaito, daug zino, domisi tuo. As seip ka is pasales kur nugirdus, ar kur netyciom internete perskaicius reiskiau savo nuomone. Ji man patare uzsirasyti savo sapnus. Prabego bene dvi savaites. Na rasiausi tuo sapnus, visai idomu, juokinga. Bet sianakt sapnavau kaip kaimynu vaikas paskendo musu suliny ir taip keista, lyg netycia ikrito, lyg kas itrauke, o gal pats nusiskandino. Puoliau gelbeti, bet lyg nebutu ten ikrites nei kuno, nei nieko, taip persigandau. Kai prabudau visai nenorejau jo uzsirasyti, nes tai buvo vienas istu sapnu po kuriu nesinori daugiau sapnuoti.
<Paskenduoliai nesa laime>

Seni draugai geri draugai. Kaip gera su jeis gerti karsta arbata juoktis is senu prisiminimu, dalintis naujeis. Bet kartu ir kazkodel liudna, kad taip retai susitinku su pacia geriausia draugia.
<Susipazinau su ilgesiu>