Kviepuociau, kaip as kvepuociau?
Kaip as kvepuociau be taves? Kviepuociau be tasves? As niekada nekvepuociau be taves.
<<Uztroskus>>

Pripratau prie, tylos susigyvenau su ja. Iaugo i mane kai azuolas. Apvijo saknimis ir apsigyveno po amzinu laimes dangumi. Bet viena diena, saknis taip sustorejo, kad eme mane plesti is vidaus. Truko oro, eme smaugti i gyslas iaugusios saknis, verzti kuna, lauze kaulus. Ir tada mane nutvelke isganinga ugnis sudeginus sita tvarini kuris verzesi is manes. Ta ugnis, ji sunaikino, bet liko jo seklos. ir stai jos sudygo ir auga nebe vienas, o daug mazu sutverimuku.
<<Meiles liepsna gydo sirdi ir prota>>

Jeigu butu galima zmogaus pykti paversti i elektros energija. Tai dabar as prilygciau atominei elektrinei. Ir del visko kaltas mano neivumas ir kvailumas. Nekenciu saves.
<<Kodel as gadinu sau gyvenima?>>

Nusijuokciau geriausiam draugui i veida jei jis budamas visiskai teisus mane izeistu. Ikasciau savo mylimajam jei netycia jis pasakytu tai garsiai. Niekada nepasitekiu tais kurie laiko mane uz rankos tik del to kad tai gal but draugyste arba dar geriau meile. Ir vis del to jei netureciau tiek daug pinigu ar jus butumete mano draugais?
<<Bankrotas mano draugystei, meilei>>

Mergaites tikrai moka pramogauti. Ne, tikrai. Na pavizdziui as ir mano g. drauge. Jei gerti tai gerti tik tai kas dega. Egzotiskoje aplinkoje ant antkapio su cigarete rankoje, numireliu kompanijoje. Gerti i viena kitos sveikata kai zinai, kad tai kavaila, ka ten kvaila beviltiska. O dar gardziau visa tai nuplauti asaromis. Palieciau sventa kapiniu zema. Istiesiau  ranka, saujoje suspaudus savo draugei ziupsneli dregnos zemes.
-Is dulkes i dulke.
Apkabinus pabuciuoja i lupas.
-Jei tik butum gimus bernu... Tikrai isimyleciau...
Pakreipiau galva ant sono. Gal butu geriau jei is vis nebuciau gimusi.
<<Priprasti prie tiesos sunku>>

Radau vakar nakti prie kapiniu tvoros maza suverimeli. Toks keistas mazutis i delna tilpo. Mazutes leteneles su mazuciais pirstukais. Bet keista buvo, kad jis su sparniukais. Taip susisukes, kad nesimate jo snukucio. Issitraukus is kisenes pirsti isidejau slape mazuteli. Parbegau namo galvojau gal cia koks siksnorparnis, bet toks keistas. Kodel jis su plunksnelem. Ant stalo patiesiau ranksluosi atsargiai istraukiau mazuteli. Kvapa uzgniauze pamacius. Dieve tu mano, juk cia angelas, mazutukas angeliukas. Slapes dreba ne neatsikele nuo ranksluoscio, isikibes i ji gulejo kazkoki keista garseli sklaisdamas, lyg varpeliai skambetu. Issigandus atsitraukus ziurejau, o jei cia kos ateivis ir kai tik atsigaus puls mane. Atsargiai is toli apziurejo ar cia tikrai tai kas man atrodo. Bet niekas lyg siolei nebuvo mates angelo ir ar jie tokie mazuciai kaip sis. Is vis nesuvokiami dalykai, kaip jis taip i mano rankas pateko. Prilieciau pirstu, o jis toks saltas kaip ledo gabaliukas, kunelis pameles. Suvirpejo slapi sparneliai gal is skausmo. Taip suspaude sirdi kodel toks mazas turi kenteti. Uzklojau ranksluosciu nunesiau ant pagalves paguldziau apklosciau. Pasildziau pieno atnesiau. su pipete bandziau pagirditi bet jis sukosi nuo jo. Gal jie nevalgo. Isdziuvo jo sparneliai nurimo susilo. Regis uzmigo. Prilieciau kaip elektra nukrete svelnumas per visa kuna. taip gera pasidare. Zinojau kad kyta ryta jo neberasiu todel visa nakti sedejau prie jo bet paryciai uznudau ir kai issigandusi prabudau pamaciau kad jo nebera tik baltu plunksneliu vos sauja.
<<Kai po zeme vaiksto angelai>>

Juk nebuna taip kad viena diena imi suvokti jog sergi mirtina jega. Ir tos lygos simtomai stipreja ir baime vis stipreja. Tada pajunti kad laiko buvo per mazai. Ir tik keli dideli  kraujo lasai apsprendzia ar tu gyvensi?
<<Gyvensi, gyvensi amzinai>>

"Nes nieks manes nemyli", uztraukiau garsei ir tu man nusisypsojai. Ir kai man skauda sirdi tu man vazona padovanoji ir palinki kad cia kada nors isauktu medis mano zemeje nuo mano ranku. Bet man nei kiek neliudna kad esi truputeli visu nemegstamas ir kitu atstumtas. Man niekada taves nebus geda tau duoti ranka kad tu galetum eiti salia manes.

Tikriausia tai vienas is tu juodu gyvenimo periodu, kai nesiseka juodai. Sakytum viskas pries tave. Dabar suprantu kodel daznas lietuvis pasirenka anapus. Reikia but labai tvirtam, kad visa tai istverti, abra taip ant visko deti ir nesukti sau galvo. O tada viskas savaime susitvarko. Ne pirmas ir ne paskutinis man sis kartas, kai nesusitvarkau su savo gyvenimu. <<Nes gamta daznai eina pries mus>>