„Dvasingumas skatina mus jausti atsakomybę ne tik už save ir savo artimuosius, bet ir už kitus žmones, taip pat įkvepia norą skleisti teisingumą. Jei visais šiais aspektais – biologiniu, psichologiniu, socialiniu ir dvasiniu – stengsimės būti geriausi, kokie tik galime, mūsų smegenys, kūnas ir dvasia taip pat mus palaikys geriausiai, kaip tik gali. Tai ypač aktualu kalbant apie traumas – žinias apie jas, prevenciją ir gydymą – mums, kitiems žmonėms ir pasauliui.“

„Penki tikslai:
1. Galvokite apie save ir kitus su atjauta.
2. Nekenkite sau ir kitiems.
3. Atjauskite save ir kitus.
4. Mokykitės ir švieskitės.
5. Reikalaukite atsakingumo.“

„Visų pirma, gydantis traumą dažnai būtina išgyventi stiprų gedulą, tačiau trauma, užuot leidusi mums išliūdėti, verčia mus pykti, jausti kaltę, gėdą ir kaltinti kitus.
Kadangi trauma mus slegia, klaidina, atima drąsą ir pasitikėjimą, mums reikia pagalbos, ir ją gali suteikti tik kiti žmonės.
Turime priimti šią pagalbą. Taip pat turime ją suteikti.
Kartais vienintelė pagalba, kurią galime suteikti ir gauti, yra pasiryžimas leisti sau išjausti visa, kas atrodo nepakeliama. Jei galime tai padaryti, ilgainiui trauma neišvengiamai praveria aklinas duris – bent jau tiek, kad į mūsų tamsą galėtų prasiskverbti šviesa ir prasidėtų gijimas.
Galiausiai, trauma nėra tik individuali problema. Neatsiejama pagalba sau ir kitiems taip pat yra pasipriešinimas nežinojimui, išankstinėms nuostatoms, piktybiškumui ir atjautos, bendrystės, žmogiškumo puoselėjimas.“

„Nesame pasmerkti patirti daugiau traumų ir sukurti jų daugiau kitiems. Tiesą sakant, privalome elgtis priešingai. Puoselėdami atjautą, bendrystę ir žmogiškumą, įgysime visas tam reikalingas galias. Jų pakaks susidoroti su traumomis. Mums pakaks galių keistis.“