Tėčiui

Ir nors ateis diena, kai turėsiu Tave paleisti, žinau, kad Tavo šviesa niekada neišblės. Tavo meilė, kuri mane apgaubė nuo pirmųjų mano dienų, taps amžinu tiltu - šviesa, lydinti mane net tada, kai Tavęs nebus šalia. Tavo rankos, kurios kadaise mane glostė ir saugojo, Tavo žodžiai, kupini išminties ir šilumos, liks manyje kaip širdies atmintis, subtiliai plazdenanti ir tyliai šnabždanti, kad viskas bus gerai.
Tavo gyvenimas, Tėti, nesibaigia su paskutiniu atodūsiu. Jis gyvena per mane, per mūsų šeimą, per anūkus, kurie nešioja Tavo juoką, Tavo kantrybę, Tavo tylų, bet galingą pavyzdį. Kiekviena mūsų šypsena, kiekvienas apsikabinimas su vaikais - tai Tavo meilės pratęsimas, Tavo dovana pasauliui, kuri nesibaigia. Jie pažins Tave ne tik per pasakojimus, bet per mane, per mūsų šeimos gyvenimo ritmą, per tą švelnią ramybę ir šilumą, kurią Tu visada įnešei į mūsų namus.
Kai ateis amžina atsisveikinimo akimirka, aš Tave pamatysiu ne tik kaip Tėtį, bet kaip gyvą istoriją, kurią sukūrei ir kuri gyvena per mus. Tavo meilė - ne tik prisiminimuose ar nuotraukose, ji - mūsų vaikų akyse, mūsų šeimos šypsenose, mūsų namų tyloje, kuri skleidžia ramybę. Kiekvieną kartą, kai mintyse laikysiu Tavo rankas, pajusiu, kad viskas bus gerai, nes Tu vis dar esi čia - gyvas per mus, amžinas, kaip meilė, kuri nesibaigia.
Tėti, net kai laikas ir erdvė mus skirs, Tavo gyvenimas ir širdis liks mūsų šviesa, mūsų šeimos šiluma ir namų ramybė. Meilė, kurią Tu mums dovanojai, nesibaigia - ji plečiasi, tęsiasi per dukrą, anūkus, per ateinančias kartas, ir aš žinau, kad tai - didžiausia dovana, kurią galėjai mums palikti.