Pakeleiviai

Mes susitikom ten, kur keliai dar neturėjo vardų,
tarp tylos, kuri tiesiog mokė klausytis,
ir vėjo, kuris niekur neskubėjo sustoti.

Tu atėjai kaip lietus į sausą žemę -
ne visada švelniai,
bet tikrai.
Ir aš supratau, kaip skamba vanduo,
kai jis grąžina tai, ką buvau pamiršus.

Iš tavęs mokiausi ne tik šviesos,
bet ir šešėlių -
kaip jie eina kartu su diena,
ir kaip nepasimesti joje pačiai.

Mes buvom kaip dvi upės,
kurios trumpam susitiko vienam kely,
ir net kai srovės skyrėsi,
vis tiek ėjom į priekį.

Ačiū už laiką, kuris nebuvo atsitiktinis.
Už žodžius - net ir tuos, kurie skaudėjo,
nes jie privertė išgirsti save aiškiau.

Ačiū, kad buvai.
Net jei ne visada taip, kaip reikėjo.

Dabar paleidžiu.
Ne todėl, kad nesvarbu,
o todėl, kad taip turi būti -
kaip lapas, kuris krenta, kai ateina jo laikas.