Tėčiui

Kartais žiūriu į Tave ir stebiu, kaip švelniai laikas paliečia Tavo veidą. Matyti Tave senatvėje - tai tarsi stebėti medį, kuris ištvėrė audras, bet vis dar tvirtai stovi, teikdamas pavėsį ir saugumą. Kiekviena Tavo raukšlė, kiekviena Tavo šypsena pasakoja istorijas, kurias Tu man dovanojai visą gyvenimą - apie meilę, kantrybę ir jėgą.
Šiandien Tavo rankos, kurios kadaise mane laikė ir glostė, vis dar spinduliuoja šilumą, tik dabar ji tarsi dar gilesnė, brandesnė. Kartais jos jau truputį sudrėkę, bet vis tiek suteikia tą pačią ramybę - tą jausmą, kad viskas bus gerai. Ir aš suprantu, kad Tavo meilė neblėsta, ji tik keičia formą: iš tyliai besaugiančios - į tyliai globojančią, iš energingos - į švelnią, iš kasdienės - į atmintyje išliekančią.
Kai stebiu Tave šiandien, matau ne tik Tėtį, bet žmogų, kuris sukūrė mūsų šeimos šilumą. Tavo gyvenimas, Tavo pamokos, Tavo istorijos - tai tiltas tarp praeities ir dabarties, tarp mūsų vaikystės ir mūsų vaikų bei anūkų ateities. Ir nors senatvė atneša savo ribas, ji taip pat atneša ramybę, gilų supratimą, ir grožį, kurio negalima pamatyti skubant.
Tėti, aš noriu, kad žinotum - kiekviena diena, kurią leidžiame kartu, yra dovana. Tavo juokas, Tavo prisiminimai, Tavo tylus buvimas - jie vis dar formuoja mane, mano šeimą, mūsų pasaulį. Net kai laikas bėga, Tavo buvimas lieka tvirtas, kaip pamatas, ant kurio aš statau savo gyvenimą.
Dėkoju Tau už viską - už Tavo meilę, už Tavo širdies didybę, už Tavo rankas, kurios mane laikė, ir už Tavo šypseną, kuri visada buvo tarsi saugus uostas. Senatvė gali atnešti savo iššūkius, bet Tavo šiluma, Tavo meilė ir Tavo dvasia išlieka begaliniai - kaip ir mūsų ryšys.