
Alice Miller knyga „Nereikalingas raktas“ - tai skaudi, bet būtina refleksija apie vaikystės patirčių galią formuojant ne tik asmenį, bet ir visos visuomenės likimą.
Autorė drąsiai teigia, kad „…vaikams padaryti nusikaltimai smogia atgal visai žmonijai.“ Ši mintis tampa visos knygos ašimi - vaikystės traumos nėra privatus reikalas, jos turi istorinių ir politinių pasekmių.
Miller analizuoja, kaip žiaurumas perduodamas iš kartos į kartą. Jos žodžiais, „karus organizuoja vyrai, bet sąmyšis jų galvose yra ankstesnių kartų vyrų ir moterų auklėjimo ir elgesio padarinys.“ Taigi smurtas nėra atsitiktinis - jis gimsta iš neišjausto, nesuvokto skausmo. Autorė pateikia ir istorinių pavyzdžių, kalbėdama apie Adolf Hitler ir Joseph Stalin - jų vaikystėje patirtas griežtumas, šaltumas ir prievarta tapo dirva vėlesniam žiaurumui. Jei vaikui „nebuvo jokios alternatyvos griežtumui“, jis ima laikyti prievartą teisinga ir pats tampa skriaudiku.
Ypač stipri yra autorės kritika vadinamajam „meilės vardu“ vykdomam auklėjimui. Kai kontrolė, žeminimas ar emocinis šaltumas pateikiami kaip rūpestis, vaikas išmoksta painioti meilę su kančia. Toks žmogus, vėliau atsidūręs valdžioje, gali tęsti naikinimą, tik jau „kilnaus tikslo“ vardu. Miller įsitikinusi - jei bent vienas iš tėvų būtų tapęs saugančiu liudytoju, daugelio tragedijų būtų buvę galima išvengti.
Autorė paliečia ir kultūros lauką, minėdama Buster Keaton pavyzdį. Nors jis prisimena išnaudojimą, traumos esmės nesuvokia, todėl ją nesąmoningai kartoja. Taip Miller parodo, kaip anksti išmokta taisyklė „nejausti“ tampa viso gyvenimo spąstais. Menininkai, pasak jos, dažnai atskleidžia paslėptas tiesas, tačiau užmaskuotas simboliais - tik sąmoningumas leidžia pamatyti kančios šaknis.
„Nereikalingas raktas“ - tai knyga, kuri verčia permąstyti, ką vadiname meile, auklėjimu ir atsakomybe. Ji primena, kad žmoniškesnis pasaulis prasideda ne nuo politinių deklaracijų, o nuo gebėjimo mylėti vaiką be prievartos ir be melo. Tai emociškai stiprus, provokuojantis ir sąmoningumą žadinantis kūrinys.