Tėčiui

Kartais pagalvoju apie dieną, kai mano rankose gims mažas stebuklas, o Tu tapsi seneliu. Ir tada pasaulis taps dar švelnesnis - tarsi prisipildęs tyliai krentančios šviesos, kurioje gyvena meilė, perduodama iš širdies į širdį.
Kai pirmą kartą laikysiu savo vaiką, manyje atgis prisiminimas - Tavo rankos, kurios kadaise laikė mane. Tas pats švelnumas, tas pats saugumas, tas pats nepaaiškinamas jausmas, kad viskas bus gerai. Tą akimirką suprasiu: meilė niekada nesibaigia - ji tik keičia savo kelią.
Aš būsiu mama, bet Tavo buvimas liks manyje. Tavo kantrybė taps mano žodžiais, Tavo stiprybė -mano sprendimais, o Tavo šiluma - tuo, kuo apgaubsiu savo vaiką. Tu būsi nematoma, bet labai tikra mūsų šeimos dalis - tylus pamatas, ant kurio augs nauja pradžia.
Ir aš labai noriu matyti Tave su savo anūkais. Kaip Tu juos pakeli į dangų, kaip juokiesi kartu, kaip pasakoji istorijas, kurios galbūt bus tokios pačios, kokias kadaise pasakojai man. Tegul jie pažįsta Tave ne tik kaip senelį, bet kaip žmogų, kuris moka mylėti tyliai, giliai ir be ribų.
Kai stebėsiu jus kartu, suprasiu, kad laikas nėra tai, kas mus atitolina. Priešingai - jis sujungia. Nes kiekvienas Tavo apkabinimas jiems bus tarsi atgarsis to, ką Tu davei man. Kiekvienas juokas - tarsi tiltas tarp praeities ir ateities.
Tėti, Tu visada buvai mano pirmasis saugumo jausmas, mano ramybės vieta, mano herojus be didelių žodžių. Ir net kai aš kuriu savo šeimą, Tu išlieki ta pradžia, nuo kurios viskas prasidėjo.
Vieną dieną mes stovėsime šalia ir stebėsime mažas pėdutes, žengiančias pirmuosius žingsnius. Ir galbūt aš tyliai nusišypsosiu, nes žinosiu - kažkada Tu taip pat stebėjai mane. Ir tada viskas susijungs į vieną paprastą, bet begalinę tiesą:
meilė niekur nedingsta. Ji tik auga.
Ačiū Tau už ją.