„Dvasingumas skatina mus jausti atsakomybę ne tik už save ir savo artimuosius, bet ir už kitus žmones, taip pat įkvepia norą skleisti teisingumą. Jei visais šiais aspektais – biologiniu, psichologiniu, socialiniu ir dvasiniu – stengsimės būti geriausi, kokie tik galime, mūsų smegenys, kūnas ir dvasia taip pat mus palaikys geriausiai, kaip tik gali. Tai ypač aktualu kalbant apie traumas – žinias apie jas, prevenciją ir gydymą – mums, kitiems žmonėms ir pasauliui.“

„Penki tikslai:
1. Galvokite apie save ir kitus su atjauta.
2. Nekenkite sau ir kitiems.
3. Atjauskite save ir kitus.
4. Mokykitės ir švieskitės.
5. Reikalaukite atsakingumo.“

„Visų pirma, gydantis traumą dažnai būtina išgyventi stiprų gedulą, tačiau trauma, užuot leidusi mums išliūdėti, verčia mus pykti, jausti kaltę, gėdą ir kaltinti kitus.
Kadangi trauma mus slegia, klaidina, atima drąsą ir pasitikėjimą, mums reikia pagalbos, ir ją gali suteikti tik kiti žmonės.
Turime priimti šią pagalbą. Taip pat turime ją suteikti.
Kartais vienintelė pagalba, kurią galime suteikti ir gauti, yra pasiryžimas leisti sau išjausti visa, kas atrodo nepakeliama. Jei galime tai padaryti, ilgainiui trauma neišvengiamai praveria aklinas duris – bent jau tiek, kad į mūsų tamsą galėtų prasiskverbti šviesa ir prasidėtų gijimas.
Galiausiai, trauma nėra tik individuali problema. Neatsiejama pagalba sau ir kitiems taip pat yra pasipriešinimas nežinojimui, išankstinėms nuostatoms, piktybiškumui ir atjautos, bendrystės, žmogiškumo puoselėjimas.“

„Nesame pasmerkti patirti daugiau traumų ir sukurti jų daugiau kitiems. Tiesą sakant, privalome elgtis priešingai. Puoselėdami atjautą, bendrystę ir žmogiškumą, įgysime visas tam reikalingas galias. Jų pakaks susidoroti su traumomis. Mums pakaks galių keistis.“

“Tačiau net ir tais atvejais, kai klinikiniai simptomai iš tikrųjų pasireiškia, logoterapija gali suteikti ligoniui tvirtą dvasinę atramą, ne tokią reikalingą sveikam, tačiau tiesiog būtiną psichiškai nesaugiam žmogui, kad kompensuotų tą nesaugumą.“
„Suvokimas, kad turi gyvenime uždavinį, ypač svarbus psichoterapijos ir psichohigienos požiūriu. Niekas taip nepadės žmogui įveikti objektuvius sunkumus, iškęsti subjektyvius nemalonumus, kaip suvokimas, kad jis turi gyvenime svarbų uždavinį. Juolab, jei šis uždavinys atrodo esąs jam asmeniškai skirtas, tarsi savotiška „misija“.
„Ar žmogus yra nepakeičiams ir neatstojamas, ar jis ypatingas ir nepakartojamas, kas kart priklauso nuo jo paties, nuo to, kuris dirba ir kaip dirba, o ne nuo to, ką dirba.“
„Šitaip meilė pasitelkia kūniškumą tam, kad nubustų; antra vertus, sakėme, ji pasitelkia jį ir tam, kad išsipildytų. Apskritai fiziškai brandų mylintį žmogųtrauks kūniškas santykis. Tačiau tam, kuris iš tikrųjų myli, kūniškas, seksualinis santykis lieka meilės, kaip išties dvasinio santykio, raiškos priemone; kaip raiškos priemonę jį pašventina tik meilė, dvasinis aktas. Galime teigti: partnerio kūnas mylinčiajam tampa dvasinės asmenybės apraiška, o seksualinis aktas – dvasinės intencijos išraiška.“
„Gydytojas pasiūlė priimti ligą, kaip „Dievo pageidaujamą“, likimo skirtą, su kuria nereikėtų vaidytis, kurios nepaisant reikėtų gyventi Dievui patinkantį gyvenimą.“

„Dabar man visiškai nereikia žinoti, gyvas mylimas žmogus ar ne: mano meilės, mano mylinčios atminties, mano mylinčio regėjimo tai negali paveikti.“
„... ta, kas nutinka žmogui, ką stovykla su juo, kaip žmogumi, „padaro“ tėra vidinio apsisprendimo pasekmė.“
„... žmogus savo dvasia gali būti stipresnis už išorinį likimą.“
„Kas turi KAM gyventi, ištvers bet kokį KAIP.“
„Tad žmogus, kuriam jo konkretus likimas skiria kančią, privalo žiūrėti į ją kaip į užduotį – visiškai unikalią užduotį.“
„Pagal logoterapiją, siekimas rasti gyvenimo prasmę – svarbiausia žmogaus varomoji jėga.“

„Visas mano gyvenimas tapo kelione, ir pradedu jausti, kad mano vieninteliai namai, vienintelė sava vieta, į kurią visuomet sugrįžtu – mano liga.“
„Ne tiesa šventa, o savosios tiesos ieškojimas! Ar gali būti šventesnis veiksmas, nei įsijausti į save?“
„Vienintelis mirties pranašumas tas, kad daugiau nebereikės mirti!”
„Kaip jūsų gydytojas, turiu laikytis požiūrio, kad nors iš savo ligos gavote naudos, kaip labai aiškiai pavaizdavote, atėjo laikas skelbti jai karą, įminti jos paslaptis, išsiaiškinti silpnybes ir ją sunaikinti.“
„Vienatvė – naši dirva ligai.“
„Žmogaus dvasia – jo pasirinkimai!”
„Kartais aš taip giliai žvelgiu į gyvenimą, kad apsidairęs staiga pamatau, kad niekas manęs nelydi, kad vienintelis mano kelionės draugas – laikas.“
„Gyvenk, kai gyveni! Mirtis praras savo klaiką, kai išnaudosi gyvenimą! Jei žmogus tinkamai negyvena jam atseikėtu laiku, jis negali ir laiku mirti.“
„Santuoka turėtų būti ne kalėjimas, o sodas, kuriame auginama kai kas aukštesnio.“
„Nenorėk vaikų, kol nebūsi pasirengęs tapti kūrėju ir gimdyti kūrėjų.“
„... šeimyniniai santykiai idealūs tada, kai jie nebūtini, kad išliktum.“
„Aš turėjau galvoje, kad norėdamas užmegzti tikrą ryšį su kitu žmogus turi pirmiausia užmegzti ryšį su savimi. Jei negalime ištverti savo vienatvės, tuomet tik naudojamės kitu kaip skydu nuo vienišumo. Tik tada, kai žmogus gali gyventi kaip erelis – be žiūrovų, jis gali su meile gręžtis į kitą; tik tada jis gali rūpintis, kaip praturtinti kito būtį. Ergo, jei žmogus negali atsisakyti santuokos, tuomet šeima pasmerkta.“

„Kankino kažkoks neapibrėžtas jausmas, kad manyje likusios gilios žaizdos nuo pat ankstyvos vaikystės, atrodė, kad šiame gyvenime niekur nepriklausau, nesu toks vertas ir nusipelnęs kaip visi kiti. Kaip norėčiau pakartoti tą kelionę dabar, su ta dabartinio aš ramybe!”

„...nors mirties realumas gali mus sunaikinti, mirties idėja gali mus išgelbėti. Tai padeda įsisąmoninti, kad, turėdami tik vieną gyvenimo galimybę, privalome ją išsemti ir baigti taip, kad tektų kuo mažiau apgailestauti.“

„Vienintelė paguoda, kuri gali palydėti mus mirties akimirką, yra žinojimas, kad tinkamai gyvenome.“
„...mes visi trokštame išmintingo, visažinio, žilagalvio vyresniojo.“

„Visi mes – tai laikinos būtybės; ir tos, kurios prisimena, ir tos, kurias prisimena. Trumpalaikė ir atmintis, ir tai, kas atsimenama. Netruks ateiti tas metas, kais viską būsi užmiršęs ir būsi užmirštas visų. Niekuomet nepamiršk, kad greitai tapsi niekuo ir išnyksi nebūty.“
Visuomet laikiausi nuomonės, kad terapija veiksminga tuomet, kai per kiekvieną užsiėmimą pacientai įveikia save.
Nesvarbu, gyvensiu ilgai ar trumpai, svarbiausia, kad vis dar gyvenu šią akimirką. Viskas, ko noriu – tai įsisąmoninti, kad galima turėti ir daug kitokių norų, ne vien gyventi ilgiau.
Gyvenimas – laikinas. Visada. Kiekvieno iš mūsų. Savyje visuomet nešiojamės mirtį. Tačiau pajusti jos buvimą ir žinoti jos vardą – tai visai kas kita.
Mirties visuomet sunkiau laukti tuomet, kai žinai, kad gyvenimas nebuvo visavertis.
„Visi prisiminimai pamažu nuskęsta amžinybėje.“
Todėl tą trumputį laiko tarpą reikia nugyventi pagal prigimtį ir atsisveikinti su gyvenimu ramiai, susitaikius su likimu, kaip prinokęs alyvmedžio vaisius krenta, šlovindamas jį pagimdžiusią žemę ir dėkodamas jį užauginusiam medžiui.
...Niekuomet nepamirštu, kad svarbiausia – kurti atvirus ir dvasios žaizdas gydančius santykius.

„Vaikai, nepatyrę motinos meilės, negali išsiugdyti pamatinio pasitikėjimo, kad galėtų mylėti patys save, negali patikėti, kad kiti juos myli, jie nemyli net paties gyvenimo. Suaugę jie susvetimėja, užsisklendžia savyje, jų santykiai su kitais tampa priešiški.“
„Pacientai retai kada prisimena psichoterapeuto įžvalgas, bet niekada nepamiršta, koks buvo jų santykis su psichoterapeutu.“
„Mano tikslas grupės psichoterapijoje aiškus: padėti kiekvienam žmogui kuo geriau suprasti savo santykius su kitais grupės nariais, tarp jų – ir su psichoterapeutu.“
„... psichoterapinį darbą sudaro du etapai: pirmiausia yra sąveika, dažniausiai emocinė, o paskui tos sąveikos supratimas.“
„... vidujai turtingas žmogus nieko nenori iš išorės, tik kad jam netrukdytų ir leistų džiaugtis savo turtais – tai yra protiniais gebėjimais.“
„Šopenhaueris ragina gyventi ir patirti gyvenimą dabar, o ne viltis kažkokio gėrio ateity.“
„... grupė nėra gyvenimas, tai generalinė gyvenimo repeticija.“
„Psichoterapija prasideda tada, kai kaltinimai liaujasi ir pajuntama atsakomybė.“
„Nyčė man padėjo apsispręsti, kaip pragyventi likusias dienas: daryti tai, kas man visada teikė pasitenkinimą ir prasmės pojūtį.“

„Procesas – magiškas psichoterapeuto amuletas, visada gelbstintis patekus į aklavietę. Tai pati svarbiausia profesinė paslaptis, dėl kurios bendravimas su psichoterapeutu yra veiksmingesnis ir visiškai kitoks nei bendravimas su bičiuliu. Susitelkti į procesą, į tai, kas vyksta tarp paciento ir psichoterapeuto,- pati vertingiausia pamoka...“
„Jei nori, kad žmogus augtų, padėk jam pačiam tapti sau motina ir tėvu.“
„Ir kaip tik todėl psichoterapeutas ir pacientas turi tyrinėti viską, kas trukdo jiems bendrauti, pavyzdžiui, kodėl pykote ant manęs prieš kelias minutes.“
„Iš jūsų išmokau, kad gydymo tikslas, kurio pasiekiama nagrinėjant perkėlimą, yra padėti pacientui palikti savo tėvus, tapti savarankiškam ir integruotam.“
„Ar prisimeni tą ištrauką iš „Atsiminimų, svajonių, minčių“, kurioje Jungas sako, kad psichoterapeutas turi kiekvienam pacientui sukurti naują psichoterapijos kalbą? Kuo daugiau mąstau apie jo žodžius, tuo labiau jie mane įkvepia. Manau, tai pats įdomiausias dalykas, kurį Jungas yra pasakęs apie psichoterapiją. Tik man atrodo, jis nebuvo pakankamai įžvalgus, nesuvokė, kad svarbiausia ne nauja kalba, tiksliau, net ne nauja psichoterapija, o kūrimas! Kitaip tariant, svarbus psichoterapeuto ir paciento darbas atrandant vienas kitą.“

„... psichoterapijoje svarbiausia ne tai, apie ką kiekvieną kartą ateidamas pas psichoterapeutą kalba pacientas (nors, žinoma, tai irgi svarbu), o kaip rutuliojasi psichoterapeuto ir paciento santykiai, kiek jie daro gyvą, intensyvų, tikrovišką kiekvieną jųdviejų susitikimą. Būtent šie santykiai atspindi kliento kasdienio gyvenimo problemas, būtent šie santykiai gali padėti jas spręsti.“
„Analitikas D.W. Winnicott‘ as pastebėjo, kad skirtumas tarp gerų ir blogų motinų yra ne klaidų darymas, o tai, ką jos daro su klaidomis.“
„... paciento santykių problemos pasireikš per terapinius santykius. Jei savo gyvenime pacientas yra reiklus, bailus, arogantiškas, save menkinantis, gundantis, kontroliuojantis, teisiantis ar turintis kitokių asmenybių santykių sunkumų, tuomet šių bruožų atsiras pacientui bendraujant su terapeutu.“
„Per pirmus susitikimus aš įvardiju svarbiausias taisykles: konfidencialumą, visiško atsivėrimo būtinumą, sapnų svarbą, kantrybės poreikį.“
„Individualiojoje terapijoje, kur veikia tik dviejų asmenų sistema, atgalinis ryšys yra ne toks įvairiaspalvis ir platus, tačiau nepaisant to, jis yra instrumentinė terapijos proceso dalis. Būtent atgalinis ryšys padeda pacientams pastebėti savo pačių elgesį ir išmokti vertinti to elgesio įtaką kitų jausmams.“
„Terapija geriausiai veikia tuomet, kai tampa nuolat besitęsiančiu susitikimu, t.y. tęstiniu procesu.“

„Nustačiau, kad psichoterapijai reikšmingos keturios duotybės: mūsų pačių ir mūsų artimųjų mirties neišvengiamumas; laisvė su gyvenimu elgtis taip, kaip norime; esminis vienišumas; gyvenimo prasmės ir tikslo nebuvimas.“
„Būtent todėl psichoterapeutai nemėgsta dirbti su įsimylėjusiais pacientais. Psichoterapija nesuderinama su meilės būsena, nes psichoterapiniam vyksmui savimonė ir nerimas  reikalingi, jie veda į vidinius konfliktus.“
„Svarbiausias darbo grupėje principas yra tai, kad grupė sudaro tarsi mažą pasaulėlį. Tai, kokią aplinką susikuriame grupėje, atspindi mūsų gyvenseną pasaulyje. Prisimenate, sakiau, kad grupėje žmogus susikuria tokią socialinę aplinką, kokia jį supa ir tikrame pasaulyje?“
„Perkėlimas – jausmai, kuriuos pacientas klaidingai priskiria (perkelia) psichoterapeutui, bet iš tiesų jie kyla iš ankstyvųjų santykių su artimaisiais.“
„Gydo tarpusavio santykis, gydo tarpusavio santykis, gydo tarpusavio santykis – tai mano profesijos rožinis. Dažnai kartoju tai studentams. Vardiju jiems, kas padeda užmegzti ryšį su pacientu: besąlygiška teigiama nuostata, vertinimo nebuvimas, tikras dėmesys, empatija.“
„Pirmasis žingsnis psichoterapijoje – atsakomybės suvokimas. Jei žmogus nesijaučia atsakingas už savo likimą, kaip gali jį keisti?“
„Kai santykiai su psichoterapeutu išryškina paciento simptomus, iš tiesų prasideda psichoterapija, o nagrinėjant juos atsiveria kelias į gelmes.“