Rašyk
Eilės (73333)
Fantastika (2195)
Esė (1496)
Proza (10378)
Vaikams (2516)
Slam (49)
English (1117)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 16 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





2020-03-22 21:16
Kalsyte Egle

Irvin D. Yalom. Gydymas Šopenhaueriu.

„Vaikai, nepatyrę motinos meilės, negali išsiugdyti pamatinio pasitikėjimo, kad galėtų mylėti patys save, negali patikėti, kad kiti juos myli, jie nemyli net paties gyvenimo. Suaugę jie susvetimėja, užsisklendžia savyje, jų santykiai su kitais tampa priešiški.“
„Pacientai retai kada prisimena psichoterapeuto įžvalgas, bet niekada nepamiršta, koks buvo jų santykis su psichoterapeutu.“
„Mano tikslas grupės psichoterapijoje aiškus: padėti kiekvienam žmogui kuo geriau suprasti savo santykius su kitais grupės nariais, tarp jų – ir su psichoterapeutu.“
„... psichoterapinį darbą sudaro du etapai: pirmiausia yra sąveika, dažniausiai emocinė, o paskui tos sąveikos supratimas.“
„... vidujai turtingas žmogus nieko nenori iš išorės, tik kad jam netrukdytų ir leistų džiaugtis savo turtais – tai yra protiniais gebėjimais.“
„Šopenhaueris ragina gyventi ir patirti gyvenimą dabar, o ne viltis kažkokio gėrio ateity.“
„... grupė nėra gyvenimas, tai generalinė gyvenimo repeticija.“
„Psichoterapija prasideda tada, kai kaltinimai liaujasi ir pajuntama atsakomybė.“
„Nyčė man padėjo apsispręsti, kaip pragyventi likusias dienas: daryti tai, kas man visada teikė pasitenkinimą ir prasmės pojūtį.“
2020-03-02 13:20
Kalsyte Egle

Irvin D. Yalom. Melagis ant kušetės.

„Procesas – magiškas psichoterapeuto amuletas, visada gelbstintis patekus į aklavietę. Tai pati svarbiausia profesinė paslaptis, dėl kurios bendravimas su psichoterapeutu yra veiksmingesnis ir visiškai kitoks nei bendravimas su bičiuliu. Susitelkti į procesą, į tai, kas vyksta tarp paciento ir psichoterapeuto,- pati vertingiausia pamoka...“
„Jei nori, kad žmogus augtų, padėk jam pačiam tapti sau motina ir tėvu.“
„Ir kaip tik todėl psichoterapeutas ir pacientas turi tyrinėti viską, kas trukdo jiems bendrauti, pavyzdžiui, kodėl pykote ant manęs prieš kelias minutes.“
„Iš jūsų išmokau, kad gydymo tikslas, kurio pasiekiama nagrinėjant perkėlimą, yra padėti pacientui palikti savo tėvus, tapti savarankiškam ir integruotam.“
„Ar prisimeni tą ištrauką iš „Atsiminimų, svajonių, minčių“, kurioje Jungas sako, kad psichoterapeutas turi kiekvienam pacientui sukurti naują psichoterapijos kalbą? Kuo daugiau mąstau apie jo žodžius, tuo labiau jie mane įkvepia. Manau, tai pats įdomiausias dalykas, kurį Jungas yra pasakęs apie psichoterapiją. Tik man atrodo, jis nebuvo pakankamai įžvalgus, nesuvokė, kad svarbiausia ne nauja kalba, tiksliau, net ne nauja psichoterapija, o kūrimas! Kitaip tariant, svarbus psichoterapeuto ir paciento darbas atrandant vienas kitą.“
2020-02-06 17:55
Kalsyte Egle

Irvin D. Yalom, M. D. Terapijos dovana

„... psichoterapijoje svarbiausia ne tai, apie ką kiekvieną kartą ateidamas pas psichoterapeutą kalba pacientas (nors, žinoma, tai irgi svarbu), o kaip rutuliojasi psichoterapeuto ir paciento santykiai, kiek jie daro gyvą, intensyvų, tikrovišką kiekvieną jųdviejų susitikimą. Būtent šie santykiai atspindi kliento kasdienio gyvenimo problemas, būtent šie santykiai gali padėti jas spręsti.“
„Analitikas D.W. Winnicott‘ as pastebėjo, kad skirtumas tarp gerų ir blogų motinų yra ne klaidų darymas, o tai, ką jos daro su klaidomis.“
„... paciento santykių problemos pasireikš per terapinius santykius. Jei savo gyvenime pacientas yra reiklus, bailus, arogantiškas, save menkinantis, gundantis, kontroliuojantis, teisiantis ar turintis kitokių asmenybių santykių sunkumų, tuomet šių bruožų atsiras pacientui bendraujant su terapeutu.“
„Per pirmus susitikimus aš įvardiju svarbiausias taisykles: konfidencialumą, visiško atsivėrimo būtinumą, sapnų svarbą, kantrybės poreikį.“
„Individualiojoje terapijoje, kur veikia tik dviejų asmenų sistema, atgalinis ryšys yra ne toks įvairiaspalvis ir platus, tačiau nepaisant to, jis yra instrumentinė terapijos proceso dalis. Būtent atgalinis ryšys padeda pacientams pastebėti savo pačių elgesį ir išmokti vertinti to elgesio įtaką kitų jausmams.“
„Terapija geriausiai veikia tuomet, kai tampa nuolat besitęsiančiu susitikimu, t.y. tęstiniu procesu.“
2019-12-27 17:31
Kalsyte Egle

Irvin D. Yalom. Meilės budelis ir kitos psichoterapinės istorijos.

„Nustačiau, kad psichoterapijai reikšmingos keturios duotybės: mūsų pačių ir mūsų artimųjų mirties neišvengiamumas; laisvė su gyvenimu elgtis taip, kaip norime; esminis vienišumas; gyvenimo prasmės ir tikslo nebuvimas.“
„Būtent todėl psichoterapeutai nemėgsta dirbti su įsimylėjusiais pacientais. Psichoterapija nesuderinama su meilės būsena, nes psichoterapiniam vyksmui savimonė ir nerimas  reikalingi, jie veda į vidinius konfliktus.“
„Svarbiausias darbo grupėje principas yra tai, kad grupė sudaro tarsi mažą pasaulėlį. Tai, kokią aplinką susikuriame grupėje, atspindi mūsų gyvenseną pasaulyje. Prisimenate, sakiau, kad grupėje žmogus susikuria tokią socialinę aplinką, kokia jį supa ir tikrame pasaulyje?“
„Perkėlimas – jausmai, kuriuos pacientas klaidingai priskiria (perkelia) psichoterapeutui, bet iš tiesų jie kyla iš ankstyvųjų santykių su artimaisiais.“
„Gydo tarpusavio santykis, gydo tarpusavio santykis, gydo tarpusavio santykis – tai mano profesijos rožinis. Dažnai kartoju tai studentams. Vardiju jiems, kas padeda užmegzti ryšį su pacientu: besąlygiška teigiama nuostata, vertinimo nebuvimas, tikras dėmesys, empatija.“
„Pirmasis žingsnis psichoterapijoje – atsakomybės suvokimas. Jei žmogus nesijaučia atsakingas už savo likimą, kaip gali jį keisti?“
„Kai santykiai su psichoterapeutu išryškina paciento simptomus, iš tiesų prasideda psichoterapija, o nagrinėjant juos atsiveria kelias į gelmes.“
2019-12-01 12:01
Kalsyte Egle

Alice Miller. Gyvenimo keliai.

„Vos pradėjusi dirbti supratau, kad moterims, kurios vaikystėje buvo lytiškai išnaudojamos, kartais gimdant labai sunku atsipalaiduoti. Neretai jos baiminasi atsiverti, bet pasitaikė atvejų, kai kūnas buvo toks nejautrus, kad gimdymas vyko labai ūmiai, tarsi moteris norėtų kuo greičiau atsikratyti naštos. Šios moterys iš pradžių nemokėjo elgtis su savo vaikais. Kūno ir sielos nejautra joms padėjo gintis nuo skaudžių prisiminimų. Tik prabilusios apie tai, kas joms nutiko vaikystėje, jos atvėrė širdis naujagimiams.“
„Tavo pasakojimas sustiprino mano įsitikinimą, kad pacientams, kuriems pakenkė psichoterapija, nepaprastai svarbu surasti žmogų, patvirtinantį jų patirtį. Tai jiems padeda  išsikapstyti iš dugno. Nesvarbu, ar tai įvyksta psichoterapijos kabinete, ar pažįstamų rate, ar bendraujant su konsultantu. Svarbu, kad žmogus galėtų atvirai išpasakoti, kas jam nutiko, kad jis nebūtų raginamas sutrikimo priežasčių ieškoti vien santykiuose su tėvais. Esamus rūpesčius galima spręsti tik esamu laiku.“
„Vaikas neturi galimybės susirasti neteisybės liudytojų. Jei jam nepasisekė, jis su savo bėda lieka vienas. Geriausiu atveju jis gali atverti širdį giminaičiams. Bet dažnai ir tie nenori stoti prieš tėvus. O suaugusysis turi daug galimybių rasti tinkamų klausytojų. Seniai įrodyta, kad sukrėtimą lengviausia įveikti ne stengiantis jį užmiršti, kaip anksčiau būdavo siūloma, o, priešingai, pajutus, ką jis mums reiškia, ir kalbantis apie jį tol, kol taps nesvarbus. Tyla – didžiausias nukentėjusių priešas.“
„Suaugėlis, deja, turi dar daugiau priemonių neigti vaikystėje patirtą prievartą ir ją nukreipti į kitus. Jis gali ją taip subtiliai ideologizuoti, kad ji atrodys kaip gėris. Kuo mažiau jis pasirengęs permąstyti apgaulę ir saviapgaulę, tuo sunkesnės jo veiksmų pasekmės kitiems. Taip atsiranda iš pirmo žvilgsnio lyg ir paradoksas: klusnus, neišsišokantis vaikas, tobulai išmokęs vykdyti suaugusiųjų valią ir niekada jų nekritikuojantis, po trisdešimties metų virsta Aušvico komendantu ar Adolfu Eichmannu.“
„Sąmoningai suvokti smurtą vaikui be „išmanaus liudytojo“ neįmanoma, jis turi išstumti šią žinią, kad nepalūžtų nuo skausmo ir baimės. Tačiau pasąmoningi prisiminimai verčia žmogų vis iš naujo kartoti išstumtus potyrius – taip jis išsivaduoja iš baimių, kurias sukėlė anksti patirtas smurtas. Toks žmogus kuria situacijas, kuriose jau jis yra aktyvus veikėjas, taip siekdamas įveikti vaiko bejėgiškumą ir pabėgti nuo pasąmoningų baimių.“
„Neapykantos ir baimės neįmanoma įveikti, kol ji perkeliama į atpirkimo ožį. Tik suvokus tikrąsias priežastis ir normalią reakciją į neteisybę galima atsikratyti aklos, į nekaltus asmenis nukreiptos neapykantos. Ji tampa nebereikalinga, nes nebebūtina slėpti tiesos.“
„Atsisakę ieškoti tiesos meilės neišgelbėsime, net ir meilės tėvams. Atleidimas mums nepadės, juolab jei juo sieksime užtušuoti tai, kas įvyko. Juk meilė ir saviapgaulė negali eiti išvien. Iš netiesos, savo kančių neigimo kyla į nekaltus žmones nukreipta neapykanta. Neapykanta – tai prisirišimas prie saviapgaulės ir aklagatvis. Tikra meilė pakelia tiesą.“
„Vaikystės tikrovės nepanaikinsi. Net jei dabartiniai tėvai virstų angelais, prisiminimai apie jų veiksmus, neapykantą, atstūmimą lieka, vaiko kūnas sukaupia šias žinias. Suaugusiam žmogui tenka užduotis iš jų išsilaisvinti – ne užmirštant, ne atleidžiant, o pripažįstant logišką savo reakciją į kankinimus, patiriant taip ilgai draustą pyktį. Tik jį pajutus ir perpratus kūnas atsikratys naštos, kurią dažnai turi nešiotis visą gyvenimą,  siekdamas atskleisti taip ilgai neigtą tiesą.“
„Toks neigimas trukdo aiškiai pamatyti savo vaikystę ir verčia nesąmoningai kartoti žiaurumus. Tik išdrįsę pripažinti tiesą galėsime išsigydyti aklumą ir apsaugoti savo vaikus nuo panašaus likimo.“
2019-11-07 23:42
Kalsyte Egle

Alice Miller. Nereikalingas raktas.

“… vaikams padaryti nusikaltimai smogia atgal visai žmonijai.”
“Karus organizuoja vyrai, bet sąmyšis jų galvose yra ankstesnių kartų vyrų ir moterų auklėjimo ir elgesio padarinys.”
“Norint kovoti su žiaurumu, pirmiausia jį reikia suvokti. Jei vaikystėje (kaip kad Hitlerio ir artimiausių jo sekėjų) nebuvo jokios alterantyvos griežtumui, prievartai, bukai galiai ir šaltumui, jei buvo niekinamas bet koks silpnumas, švelnumas, gyvybingumas, prievarta atrodo teisinga. Vaikas jaučiasi nusipelnęs smūgių, idealizuoja skriaudikus, o vėliau pats ieško objektų: kitų žmonių ar tautų – kuriems galėtų suversti kaltę ir pats išsiteisinti. Taip jis tampa skriaudiku.”
"Jei vaiko auklėjimas pateikiamas kaip meilės įrodymas, kyla painiava, vėliau turėsianti padarinių. Jei taip auklėtas žmogus įsitrauks į politiką, jis tęs pradėtą naikinimo darbą, bet save vadins geradariu, kaip kadaise jo tėvai. Ir Stalinas, ir Hitleris neva norėjo tik gero. Žudynės tebuvo būtina priemonė pasiekti kilniam tikslui. Tokią ideologiją jie perėmė iš abiejų tėvų. Jei vienas iš tėvų būtų tapęs padedančiu liudytoju ir saugojęs vaiką nuo kito žiaurumo ir beširdiškumo, toks vaikas vėliau nebūtų tapęs nusikaltėliu."

„Kita vertus, jei būtų daugiau mylėti gebančių motinų ir tėvų, mūsų pasaulis būtų kitoks, žmoniškesnis. Jei žmonės vaikystėje patirtų meilę, aiškiau suvoktų, kas tai yra; biografai tikrai nevadintų motiniška meile to, kas iš esmės yra kalėjimas, koncentracijos stovykla, šaldytuvas, kosmetikos salonas ar dopingo parduotuvė. Daugumos šiuolaikinių biografų požiūriu, Stalinas ir Hitleris turėjo „mylinčias motinas.“ 

„Nors Busteris Keatonas prisimena įvykius, pačios išnaudojimo ir pažeminimo traumos nesuvokia. Todėl jis turi ją kartoti nesuskaičiuojamą daugybę kartų, jos nejausdamas. Anksti išmokta pamoka, kad nevalia rodyti ir paisyti savo jausmų, neužsimiršo.“

„Menininkai dažniausiai nesąmoningai pristato visuomenei daug paslėptų tiesų, tačiau tos tiesos esti užmaskuotos simboliais. Taip jie pelno savo gerbėjų prielankumą. Tačiau jie neparodo kančių ir žalingo elgesio šaknų. Tai padaryti įmanoma tik didinant sąmoningumą.“
2019-10-02 12:55
Kalsyte Egle

Osho. Gyvenimas, meilė, juokas.

„Gyvenimo prasmę turime sukurti patys. Gyvenimo prasmė nėra duodama. Bet duodama laisvė, kūrybiškumas, duodamas pats gyvenimas, taigi turite viską, ko reikia, kad galėtumėte sukurti gyvenimo prasmę. Turite visas būtinas sudedamąsias dalis. Jos yra mums duotos, o prasmė nėra duota. Prasmę turime susikurti patys. Patys turime tapti kūrėjais. Kai patys tapsime kūrėjais, kai imsime bendradarbiauti su Dievu, drauge tapsime Jo dalimi.“
„Gyvenimas jau yra čia, jis kunkuliuoja jumyse. Kitur kontakto su juo neužmegsite. Šventykla yra ne išorėje, šventykla esate jūs. Todėl jei norite sužinoti, kas yra gyvenimas, prisiminkite štai ką: neieškokite prasmės išorėje, neklausinėkite kitų žmonių. Gyvenimo prasmės jums niekas neperduos. Didieji Mokytojai apie gyvenimą nieko niekada nėra pasakę ir jie visi gyvenimo prasmės liepė ieškoti mums patiems.“
„Kai lūkesčių nebelieka, jūs tampate laisvi, galite žengti į nežinomybę ir priimti viską, ką ji atneš. Priimkite tai su dideliu dėkingumu, tada dings visi nusiskundimai, nutils niurnėjimas. Kad ir kokia būtų situacija, jausitės taip, lyg būtumėte priimti, lyg būtumėte namuose.“
„Religija neturi nieko bendra su bažnyčiomis ir šventyklomis. Religija atsiranda tik tada, kai žmogus ima skleisti meilę. Kiekvienas žmogus turi sukurti religiją ir jeigu to nepadarysite, religingi nebūsite. Negalite tapti religingi prisijungę prie religinės organizacijos. Prisiminkite štai ką: religija nėra organizacija, kuriai galima priklausyti. Kad taptumėte religingi, turite sukurti religiją pačioje jos esmėje. Kai ten gims religija, tapsite religingi.“
2019-09-27 17:32
Kalsyte Egle

Laurent Gounelle. Dievas visada keliauja incognito.

„Tu pats turi būti tas pokytis, kurį nori matyti pasaulyje.“
Atsitiktinumas – tai Dievas, keliaujantis inkognito... Mane apėmė jausmas, kad gyvenimas siunčia man šį išbandymą kaip progą tobulėti ir, jei nepasinaudosiu siūloma proga, visiems laikams liksiu įkalintas savo baimėse...
„Norite prajuokinti Dievą? Taip? Tai papasakokite jam visus savo planus!”
Sukurti sielą... Gerai pagalvojus, tai išties nepaprasta. Vaiko gimimas – mums jau toks įprastas dalykas, kad kartais pamirštame šio neįtikėtino reiškinio svarbą, didybę, magiją. Sukurti sielą...
2019-05-28 17:49
Kalsyte Egle

Susan Forward. Toksiški tėvai.

Incestas turbūt yra baisiausias ir labiausiai žalojantis įvykis žmogaus gyvenime, sugriaunantis esminį vaiko ir tėvų pasitikėjimą ir gniuždantis emociškai. Nukentėję vaikai visiškai priklauso nuo smurtautojų valios, todėl neturi kur ištrūkti, negali niekam pasiguosti. Gynėjai tampa persekiotojais, o kasdienis gyvenimas – šlykščių paslapčių kalėjimu. Incestas pasiglemžia pačią vaiko sielą – jo nekaltumą.
Psichologiniu požiūriu incestas įvardija daug platesnį veiksmų ir santykių spektrą – fizinis sąlytis su vaiko burna, krūtimis, lytiniais organais, išange ar bet kuria kita kūno dalimi, kurio tikslas – seksualiai sujaudinti tvirkintoją.
Pirmą kartą pradėjusi dirbti su vaikystėje seksualinį smurtą patyrusiais suaugusiais žmonėmis, supratau, kad daugelis nuo savo tėčių nukentėjusių dukrų labiau pyko ant savo motinų negu ant tėvų.
Paskutinis mamų tipas kelia didžiausią pasipiktinimą: tai tokios motinos, kurioms vaikai pasako apie tvirkinimą, bet jos nesiima jokių veiksmų. Kai taip nutinka, auka jaučiasi dvigubai išduota.
Laidoju savo iliuziją apie gerą šeimą, laidoju su savo tėvais susijusias viltis ir lūkesčius. Laidoju ir savo įsitikinimą, jog būdamas vaikas galėjau kažką padaryti, kad jie pasikeistų. Žinau, jog niekuomet neturėsiu tokių tėvų, kokių trokštu, ir gedžiu dėl tokios prarastos galimybės. Tačiau susitaikau su tuo. Tegul šios iliuzijos ilsisi ramybėje.
...Jaučiu, kad ir tu mane išdavei. Mamos turi saugoti mažas mergaites, o tu to nepadarei. Tu manimi nesirūpinai – tik todėl jis mane ir skriaudė.
Ar tu norėjai matyti, kas vyksta? Ar tau tiesiog nerūpėjo? Taip pykstu ant tavęs už visus vienatvės ir siaubo metus, kuriuos man teko ištverti. Tu mane apleidai.
Mano vaikai žino, kur jų negalima liesti, o jei taip nutiktų, supranta, kad privalo pasisakyti man, ir kad aš tikrai mokėsiu juos apsaugoti.
Nors Janina pasielgė atsakingai ir drąsiai, ne visi jai padėkojo už jos atskleistą informaciją. Paprastai incesto paliestoje giminėje kai kurie giminaičiai džiaugiasi sužinoję tiesą, kiti ja taip ir nepatiki, tačiau yra ir tokių, kurie ima pykti, kaltindami jus melu ir tėvų išdavyste.
2019-05-23 14:47
Kalsyte Egle

Allice Miller. Gabaus vaiko drama ir tikrosios savasties paieška.

• Tėvai, nepatyrę pagarbos ir tolerancijos vaiko jausmams atmosferos, yra stokojantieji, t.y. visą gyvenimą ieško to, ko jiems laiku negalėjo suteikti jų tėvai,- ieško būtybės, kuri visiškai jiems pritartų, visiškai juos suprastų ir pripažintų.
• Depresija, vidinė tuštuma – kaina, kurią tenka mokėti už tokią kontrolę. Tikroji savastis negali pasireikšti, nes liko nesąmoningos, taigi neišvystytos būsenos, ji yra vidiniame kalėjime. Bendraujant su kalėjimo prižiūrėtojais gyva raida neįmanoma. Tik išsivadavusi savastis pradeda reikštis, augti, ugdyti savo kūrybiškumą. Ten kur anksčiau plytojo bauginanti tuštuma arba sklandi nerimą keliančios didybės fantazijos, atsiveria netikėti gyvybingumo klodai. Tai ne grįžimas namo, nes namų niekada nebuvo, tai namų atradimas.
• Moteriai, išgyvenančiai artimą ryšį su kūdikiu, kyla mažesnė grėsmė smurtauti, antra vertus, ji sugebės geriau apsaugoti vaiką nuo tėvo smurto.
• Mums, suaugusiems, nereikia besąlygiškos meilės, taip pat ir besąlygiškos psichoterapeutų meilės. Tai vaikiškas poreikis, kurio jau neįmanoma patenkinti. Žmogus, niekada negedėjęs dėl šios netekties, žaidžia iliuzijomis.
• Iš tikrųjų ir „motinos meilė“, ir „motinystės instinktas“ yra. Tuo galime įsitikinti, stebėdami žmonių smurto nepatyrusius gyvūnus. Moterys irgi gimsta su instinktyvia „programa“, skatinančia jas mylėti, globoti, remti, maitinti savo vaikus ir drauge patirti džiaugsmą. Tačiau neretai labai anksti prarandame šiuos instinktyvius sugebėjimus, juos sunaikina tėvai, vaikystėje išnaudojantys mus savo norams tenkinti. Laimė, kad pripažinę tiesą galime atgauti šiuos sugebėjimus.
• Gebėjimas gedėti, t.y. atsižadėti „laimingos“ vaikystės iliuzijų, pajausti ir suvokti patirtų traumų mąstą, depresijos kamuojamam pacientui grąžina gyvumą ir kūrybiškumą, o didybės apimtąjį išvaduoja iš sizifiško darbo pastangų ir priklausomybės nuo jo.
• Tik jautrėdami subtiliems vaiko pažeminimo būdams, įstengsime pajusti tokią pagarbą vaikui, kokios jam reikia nuo pirmųjų gyvenimo dienų, kad galėtų psichiškai augti. Yra įvairių tokio jautrėjimo ugdymo būdų, pvz., galima stebėti situacijas su kitais vaikais, stengiantis įsijausti į vaiką, ir pirmiausia ugdyti atjautą savo paties likimui.
• Psichoterapijos prasmė – ne stengtis koreguoti paciento likimą, o sudaryti jam galimybę stoti savo paties likimo akivaizdon ir išgyventi sielvartą.


1 2 3
[iš viso: 26]
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą