Palauksiu aš tavęs,
Dešimtmetį ne vieną,
Jei aš žmogus -
Ne kūnas – aš dvasia.
Ji apšarmojus,
Vėjais apsirengus miega –
Šešėlių upėje
Juoda tyla…
Kažkur kalbi,
Klausau
Dešimtmetį ne vieną…
Aš - kapitonas,
Mano neplaukia laivai.
Tas laiko raistas,
Tas geismų prigėręs liūnas,
Bet tu daugiau dvasia,
Tu su manim buvai.
Galiu palaukt
Dešimtmetį ne vieną…
Mirties,
Kuri atsėlina…
O gal nukirs staiga…
Nepasiseks!..
Aš - laisvas,
Jaunas ir laimingas
Žmogus ne kūnu,
O dvasia! …
Yra tokių egzaltacijų mėgėjų, kad pasislėpę už lelijų
laukia mirties su dezodoranto flakonu drebančiose rankose
ir vos pasirodžiusią žada nupurkšt kaip popietinę musę.
Pavargę laukt krapšto nosį ir kaip tik tuo metu pasirodo mirtis. O gal Mirtis. O var ge... dezodorantas iškrenta iš rankų ir...
Dešimtmečius laukti pabaigos,
kuri ateis neabejotinai,
o ne ko nors kas neapčiuopiama -
puiki idėja!
Man netgi pasidaigojo,
kad tiek ilgai laukti
nelabai ir norisi, norėtųsi
trumpiau?