Ant Kuržemės delno

plaukdamas Vadakstimi
geltonai baidarei dunkstelėjus į krantą
kuriame džiūsta suplyšę atminties žemėlapiai
pats sau netikėtai suvokiu
kad Latvija yra
visai kaip ta mergina iš Jankalni

jos plaukų kvapas
kadaise ištirpo kareiviškame che-be
o paskui
buvo po truputį išvogtas vėjo

visą dieną ieškojau savęs
plonytėje Vadaksties linijoje ant Kuržemės delno
o vakare
Vadaksčiai ištirpus Ventoje
išlipau prie apgriuvusios latvių bažnyčios
kur vietoj lubų su dievo atvaizdu
yra tikras dangus suskaldytas medžio šakų

kodėl ji man taip patinka –
ar esu panašus į tą bažnyčią

ten randu
save
skaitantį
ant sienos lentoje išgraviruotą pažadą
mane atstatyti