Pavėsio sriubytė ir bazilikai neplauti (stengiantis pasivyti, nepretenduojant)

Pavėsio sriubytė, bazilikai neplauti 

-- 

Iš sustojusio autobuso išlipo jaunuolis, paskui jį - pagyvenusi pora. 

- Kokia čia vieta? Tai jau viskas, atvažiavom? - sumišęs prabilo vyresnis vyriškis, ir nenustodamas stebėtis kraipė galvą. Tai kasėsi, tai nepatenkintas prunkštė.

Vieta, buvo tikra atgaiva po ilgo kelio praktiškai dykuma, keista buvo pamatyti aukštų riešutmedžių oazę.

„Paunksmių parkas“ bylojo stotelės pavadinimas.  Tik užrašas buvo svetima kalba, todėl niekas jos nesuprato. 

- Na, galim ir pailsėti, užkąsti, - paplonintu balsu praniūniavo moteris, užmačiusi kažką panašaus į kavinukę.  Trijulė instinktyviai patraukė mažo kioskelio link. 

Reikėjo pasilenkti po medžio laja, norint patekti prie staliuko. 

Tik dabar, įsitaisius prie žemo stalelio, atsivėrė vaizdas į dailius sklypus su daržovėmis. 

- Daaržaass... - nuobodžiai pratisai sulemeno vyriškis. 

- Aš einu, užsakysiu kažko - guviai nustriksėjo vaikinukas. 

- Gerai, Jokūbėli. - sutiko moteris. Įpusėjęs į trečią dešimtmetį Jokūbas vis dar buvo Jokūbėlis. 

Šakų suformuotame koridoriaus gale matėsi kioskas ir šviesdėžė, kurioje vis tas pats klipas - jauna šviesi mergina trumpais plaukais sukiojosi virtuvėje ir kažką, nesuprantama kalba, dėstė. Klipo pabaigoje ji suglaudusi rankas  nusilenkia padėkodama. 

- Ko ta merga staiposi: aneurizma aneurizma.. Tai čia ta pasakų vieta, kur mane gydys? - dar apsvaigęs nuo karščio niurzgėjo vyras. 

- Šalis. Šalis, kuri kviečia „nuskriaustuosius“ pas save, apgyvendina, suteikia ramybę, ir gerą gyvenimą apskritai. - čiulbėjo moteriškė, atsaku sulaukusi žaibavimo akimis. 

Stojusią pauzę nutraukė Jokūbas, atsinešdamas tris dubenius sriubos. 

- Štai, iš daržovių, auginamų šiose medžių paunksmėse - sriuba su kukuliais. Be kalbų kiekvienas ėmėsi savo patiekalo. 

Po neilgo sutartinio pasriūbčiojimo, atsitiesęs vyriškis nutrenkė šaukštą. 

- Nevalgysiu šitos bjaurasties. Šitie lapai su smėliu, trašką tarp dantų. Apskritai čia aplinkui keistas kvapas.. - suburbuliavo jis, ir nustūmė nuo savęs dubenį. 

Net nuo pavėsingų prieskonininių darželio augalų kaitroje tvyrojo stipri aromatų kokofonija, sumišusi su dvoku. Kuris truputį pykino visus. 

Tik aukštų medžių su specifine laja dėka čia buvo įmanoma daržininkystė. Didesnioji šios šalies teritorija buvo nualinta daugmetinių kaitrų.   

Staiga vyriškis aiktelėjo:

- Iš kur jie gauną mėsos? Kontrabanda? Daugybę metų niekur jos negausi: taigi Didysis veganizmo įstatymas galioja visur, - matyt, dėl alkio anksčiau buvo praklausęs ir nepastebėjęs kukulių. 

- Iš kur, iš kur.. iš tos mielos mergaitės švieslentėje, - nusimaivė moteris. 

- Eik tu, durne! - išraudo vyras. 

- Aš tau sakau. Šitoje šalyje - tai visiškai legalu. 

- Melagė. Ir.. Kaip tu gali tada tai valgyti! 

Moteris pakėlė antakius. Pro suspaustas lūpas pralemeno. 

- O namuose dešras valgai, neklausi iš kur ta kontrabanda, kas tai yra. - Jau nervingai pakeltu tonu dėstė. -  Matai -  šitie lapai,  - parodė ir į sriubą, ir į darželius aplinkui, - baziliko, jie skirti specialiai tokiems patiekalams. Kad skonį užmaskuoti. 

- Aha, tai tu sakai, kad Kaziuko ar kokia kerdžiaus dešra iš anų ir yra? 

- Kaziuko -  tai iš Kaziuko. Kvaileli, tu mano, - suplojo delnais. 

Moteris toliau kaitino atmosferą, dabar lyg azarto pagauta, kelis kartus pažvelgusi į Jokūbą. Anas nesikišo į pokalbį tik įdėmiai žiūrėjo į abu senolius. 

Vyriškis delnais suėmė veidą, bandydamas nusiraminti. O moteris, rodos, neketino to leisti. 

- Kodėl mes čia atsibeldėme? - sušnabždėjo vyras...

--